— Močiute, gal palydėti jus iki durų? — kandžiai mestelėjo pardavėja, nužvelgdama mane nuo batų iki plaukų. — Čia drabužiai ne pensininkėms. Gal geriau į turgų?
Stovėjau prie vitrinos, kur kabėjo suknelės. Rankoje laikiau rankinę, ant peties buvo užmesta striukė. Mergina už prekystalio žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau tarakonas, įkritęs į salotas.
— Aš tik apsižiūrėsiu, — ramiai atsakiau.
— Taip taip, tik apsižiūrėsite, — prunkštelėjo ji. — Mes tokias jau pažįstam. Paskui viską išsimatuoja, suglamžo ir išeina nieko nepirkusios. Čia butikas, suprantate? Ne dėvėtų drabužių krautuvė.
Ji buvo jauna, gal kokių dvidešimt aštuonerių. Aptempta juoda suknelė, ryškus manikiūras, o veide — pasipūtimas, kurį sunku būtų supainioti su kuo nors kitu. Ant krūtinės prisegta kortelė skelbė jos vardą: Ieva.
Man galvoje šmėstelėjo viena mintis: ji nė nenumano, kad prieš mėnesį aš nupirkau šį butiką kartu su visu pastatu. Ir dabar ši mergina šiurkščiai elgiasi su savo pačios vadove.
— Galėčiau apžiūrėti naujausią kolekciją? — paklausiau, mostelėdama į stovą su suknelėmis.
— Naujausią? — Ieva praėjo palei vitriną, lyg tarp kitko pataisydama pakabas. — Močiute, jūs tikra? Čia viskas brangu. Labai brangu. Gal jums verčiau į nukainotų prekių skyrių? Ten kaip tik yra paprastesnių variantų.
Priėjau arčiau ir paėmiau mėlyną suknelę. Audinys maloniai slydo per pirštus, šilkinis, o kirpimas — klasikinis. Daiktas tikrai geras.
— Kokia jos kaina? — pasiteiravau.
Ieva žvilgtelėjo į etiketę ir pašaipiai šyptelėjo.
— Šeši šimtai aštuoniasdešimt eurų, — ištęsė ji. — Bet jums nėra reikalo net žiūrėti. Akivaizdu, kad ne pagal jūsų kišenę.
Nieko neatsakiau. Laikiau suknelę rankose, apžiūrinėjau siūles, tikrinau apdailą. Ji buvo verta tų pinigų. Gal net galėjo kainuoti daugiau.
— Norėčiau pasimatuoti, — pasakiau.
— Rimtai? — Ieva kilstelėjo antakį. — Jūs tikrai suprantate, kad jeigu ištepsite ar įplėšite, teks nupirkti? Pas mus tokios taisyklės. Šešių šimtų aštuoniasdešimties eurų niekas jums nenurašys.
— Suprantu, — linktelėjau.
— Na gerai, — pardavėja trūktelėjo pečiais. — Jums geriau žinoti. Tik jeigu apsigalvosite pirkti, pasakykite iš karto. Negaišinkite manęs be reikalo. Man netrukus pietų pertrauka.
Ji nukabino suknelę ir ištiesė man taip nerūpestingai, tarsi tai būtų grindų skuduras.
— Matavimosi kabina ten, — linktelėjo į kampą. — Ir atsargiai su užtrauktuku. Itališkas, jautrus.
Paėmiau suknelę ir nuėjau į kabiną. Užsidariau duris, nusirengiau, apsivilkau. Ji tiko nepriekaištingai. Mėlyna spalva išryškino akis, kirpimas paslėpė tai, ko nenorėjau rodyti, o ilgis buvo kaip tik. Kelis kartus pasisukau prieš veidrodį. Puiki suknelė. Kokybiška. Tikrai verta savo kainos.
Išėjau iš kabinos. Ieva sėdėjo už prekystalio, vartė žurnalą ir kramtė gumą. Net galvos nepakėlė.
— Na kaip? — paklausiau.
Ji tingiai atplėšė akis nuo žurnalo ir permetė mane žvilgsniu.
— Iš esmės visai nieko, — nutęsė. — Jūsų amžiui tinka. Nors iškirptė, atvirai sakant, kiek per gili. Penkiasdešimties jau nereikėtų taip demonstruotis. Kaklo raukšlės, žinote, tikrai nepuošia.
Man penkiasdešimt ketveri. Raukšlių turiu. Tačiau jų nesigėdiju. Aš jas užsitarnavau. Kiekviena jų — tai metai darbo, patirties ir įveiktų sunkumų.
— Imu, — pasakiau.
Ieva padėjo žurnalą į šalį ir staiga išsitiesė.
— Jūs rimtai? — jos balse nuskambėjo neslepiama nuostaba. — Tikrai žinote, kiek ji kainuoja?
— Šeši šimtai aštuoniasdešimt eurų, — pakartojau. — Taip, žinau.
Pardavėja pakilo nuo kėdės, priėjo arčiau ir prisimerkusi ėmė mane tyrinėti jau visai kitu žvilgsniu.
— Hm, — nutęsė ji. — O kuo mokėsite? Pensiją dalimis pervesite? Ar anūkės susimetė?
Iš rankinės išėmiau kortelę ir padėjau ant prekystalio.
— Šia kortele.
Ieva paėmė ją, pavartė tarp pirštų. Pamatė juodą plastiką ir „premium“ bankininkystės ženklą. Tyliai prunkštelėjo.
— Oho, juoda kortelė, — tarė ji, neslėpdama sarkazmo. — Turtingą vyrą susiradote? Ar koks dosnus rėmėjas padeda? Ji aiškiai dar ketino tęsti savo pašaipą.