– Kodėl prie stalo nematau savo dukters? – paklausė tėtis, įžengęs į mūsų butą su pilnomis rankomis dovanų.
Ant stalo buvo tiek mišrainių ir užkandžių, kad lėkštėms beveik nebeliko vietos. Juos ruošiau nuo šeštos ryto. Eglutė mirgėjo lemputėmis. Tik manęs prie to šventinio stalo nebuvo.
– Aš ją išvariau, – išsišiepęs pareiškė vyras. – Ji mano mamą erzina.
Anyta sėdėjo šalia su tokia pergalinga mina, lyg būtų laimėjusi svarbiausią gyvenimo mūšį. Net nepakilo pasisveikinti. Mano ramus, tylus tėtis nieko neatsakė – tik išsitraukė telefoną. Tai, ką jis padarė po akimirkos, visiems laikams nušlavė šypseną nuo Janinos veido.
Viskas prasidėjo dviem dienomis anksčiau, gruodžio 29-osios rytą. Pabudau nuo atkaklaus baksnojimo į petį. Tomas purtė mane ir reikalavo tuoj pat keltis, nes reikėjo važiuoti į stotį. Jo motina Janina teikėsi atvykti iš provincijos sutikti Naujųjų metų pas mus, o vyras, skubiai vilkdamasis megztinį, paaiškino, kad „gera marti“ privalo anytą pasitikti asmeniškai.
Pažvelgiau į laikrodį – dar tik pusė aštuonių, už lango tamsu, o traukinys atvyksta tik 9.30.
– Tomai, juk iki stoties per pusvalandį tikrai nuvažiuosime, – pabandžiau apeliuoti į sveiką protą.
Tačiau jis jau lakstė po butą, rinkdamas daiktus su tokiu įkarščiu, tarsi ruoštųsi pasitikti ne savo motiną, o patį finansų ministrą.
Po keturiasdešimties minučių mes jau stūmėmės per prieššventines spūstis palei Neries krantinę. Ir vėl pagavau save galvojant, kad apie savo mamą Tomas kalba ypatingu, beveik pagarbiu atodūsiu – lyg ji būtų ne paprastas žmogus, o kažkokia neliečiama būtybė. Per trejus santuokos metus Janiną spėjau pažinti iki smulkmenų: penkiasdešimt šešeri, ekonomistė statybų įmonėje, du kartus per savaitę eina į baseiną, reguliariai skrenda atostogauti į Turkiją, bet vos pasitaikius progai skundžiasi silpna sveikata.
Perrone Janina pasirodė iškilmingai, tarytum ką tik būtų sugrįžusi iš kosminės stoties, ir iškart nukreipė žvilgsnį į mane.
Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų tokiu matuojančiu žvilgsniu, lyg būčiau prekė vitrinoje, ir santūriai linktelėjo, akivaizdžiai mintyse pasižymėjusi mano pavargusį veidą. Tomas tą pačią akimirką puolė glėbesčiuoti motinos, visiškai pamiršęs, kad šalia stovi žmona. Man, žinoma, atiteko dvi milžiniškos tašės su „natūraliais produktais“ iš provincijos, tarsi mūsų mieste parduotuvės būtų seniai išnykusios nuo žemės paviršiaus.
Automobilyje viskas iškart susidėliojo pagal seniai nusistovėjusią tvarką. Janina didingai įsitaisė priekyje, aš likau ant galinės sėdynės, o Tomas vos tik išgirdo pirmą motinos užuominą apie trauką pro pravertą langą, tuoj pat užsuko šildymą iki maksimumo.
– Sūneli, juk pats žinai, mano sveikata ne iš geležies, – nutęsė Janina.
Mintyse pasidėjau varnelę. Pirmasis koziris buvo ištrauktas dar mums nė nepasiekus namų.
Mūsų butas kairiajame krante – erdvus trijų kambarių, su vaizdu į upę – pasitiko ją šviežių kepinių ir eglės šakų kvapu. Visą vakarą prieš tai tvarkiausi, blizginau kiekvieną kampą, tačiau Janina perėjo kambarius tokia mina, lyg būtų atvykusi sanitarinė komisija. Perbraukė pirštu per karnizą ir iškilmingai paskelbė radusi dulkių. Tuo metu Tomas jau buvo išsidrėbęs ant sofos su telefonu rankoje ir vaidino, kad nieko aplinkui nemato ir negirdi.
– Rasa, o kodėl pas jus užuolaidos tokios išblukusios? Ir parketas kai kur girgžda. Anksčiau moterys namus prižiūrėdavo kaip pridera.
Virtuvėje Janina užėmė strateginį postą – prisėdo ant taburetės prie lango, iš kur galėjo sekti kiekvieną mano judesį. Ruošdama pietus po jos budria priežiūra jaučiausi kaip laboratorinis triušis. Viskas buvo vertinama ir taisoma: vištą, pasirodo, dorojau ne taip, pomidorai jai atrodė pernelyg vandeningi, pipirų įbėriau lyg visai kariuomenei, o kai ėmiausi pjaustyti agurkus salotoms, už nugaros pasigirdo sunkus atodūsis.
– Štai mano kaimynės Onos marti – tikras auksas.
Ji, girdi, taip prie puodų sukasi, kad nuo stalo žmonių neatplėši, namuose pas ją – lyg ekspozicijų salėje, nė dulkelės, o su Ona sutaria taip, tarsi ši būtų tikra motina.
Aš tik stipriau sukandau dantis ir įsmeigiau akis į daržoves, apsimesdama, kad visas mano pasaulis dabar telpa į pjaustymo lentelę. Tomas, kaip ir anksčiau, tūnojo svetainėje ir labai įtikinamai vaidino nieko negirdintį. Per pietus Janina neketino sustoti – ji išsamiai išdėstė, kokios nuostabios yra visos kitos marčios, o iš jos palyginimų buvo visiškai aišku: aš beviltiškai pralaimiu kiekviename įmanomame punkte. Kai tik baigėme desertą, pasinaudojau indų plovimo pretekstu ir sprukau į virtuvę. Ten akimirkai užsimerkiau, leisdama sau įsivaizduoti, kad anyta jau sėdi autobuse namo. Keturiolika dienų, priminiau sau. Tik keturiolika. Kaip nors ištversiu.
Kitą rytą, gruodžio 30-ąją, mane pažadino šaldytuvo durelių trankymas. Janina buvo surengusi maisto atsargų patikrą. Įėjusi į virtuvę pamačiau ją laikant mano užrašų knygelę, kurioje buvau susirašiusi naujametinį meniu.
– Rasa, kas čia per sąrašas? – suraukė nosį ji. – Balta mišrainė, silkė pataluose, graikiškos salotos… Čia ką, valgyklos vakarienė? O kur šaltiena? Kur drebučiuose patiekta žuvis? Kur normali naminė kepta mėsa?
Ji griebė rašiklį ir ėmė negailestingai braukyti mano punktus, vietoje jų įrašinėdama savuosius.
– Janina, bet aš jau nupirkau produktus būtent šitiems patiekalams, – pabandžiau tyliai paprieštarauti.
Ji tik mostelėjo ranka, lyg būčiau įkyri musė.
– Graikiškos salotos per Naujuosius? Kas čia dar per išsigalvojimai? Tavo kalakutą keičiam į žąsį su obuoliais, šaltiena privaloma, pyragėlių – mažiausiai trijų rūšių, o jokių parduotuvinių užtepėlių nereikia, baklažanų užkandą pasidarysime pačios.
Šioje dalyje pasakojimo tęsinio nėra — pateikti tik interneto puslapio elementai, nuorodos į kitus straipsnius, kategorijos ir antraštės. Pagal nurodymus tokia medžiaga praleidžiama, todėl istorijos tekstas čia baigiasi.