— Atlaisvinsi namą kaime, ten įsikels mano giminaičiai, — pareiškė anyta.
Rasa iš pradžių net nesuprato, kad šie žodžiai skirti jai. Ji stovėjo prie vasarinės praustuvės, po darbo šiltnamyje purtė nuo pirštų vandenį ir iš įpročio žvelgė į lysves, kuriose jau kalėsi pirmoji žaluma. Vėjas per kiemą gainiojo sausas žiedadulkes, judino seną obelį prie tvoros, o tvarte nepatenkintos kudakavo vištos, kurias ji neseniai buvo išleidusi pasivaikščioti.
Rytas buvo prasidėjęs visiškai ramiai. Rasa į kaimą savaitgaliui atvažiavo viena, kaip darydavo kiekvieną pavasarį ir beveik visą vasarą. Reikėjo po darbo savaitės praverti namą, pažiūrėti, ar tvarkoje krosnis, nuvalyti dulkes, apžiūrėti pirtį, iššluoti kiemą, apeiti sklypą. Tokie rūpesčiai jai buvo malonūs. Čia viskas buvo sava: ne nuomota, ne laikina, ne svetima. Šis namas jai atiteko iš tetos Birutės — vyriausios tėvo sesers. Teta visą gyvenimą praleido kaime, nieko arti neprisileisdavo, o kai gyvenimo pabaigoje visai nusilpo, pasikvietė būtent Rasą. Ne anytą, ne tolimus giminaičius, ne kaimynus, o ją. Pusmetis praėjo tvarkant paveldėjimo dokumentus, dar metai — kol viskas buvo pastatyta ant kojų: palopytas stogas, pakeistos supuvusios lentos tvarte, iškuopti sandėliuko užkaboriai, atgaivintas sodas.
Prie šio namo Rasa prisirišo ne kaip prie sienų, o kaip prie atminties. Virtuvėje vis dar stovėjo siaura medinė spintelė, kurioje teta Birutė laikydavo kruopas. Kambaryje po langu kabėjo siuvinėtos servetėlės — ne dėl grožio, o todėl, kad teta jas buvo dariusi savo rankomis ir kiekviena didžiavosi. Verandoje girgždėjo suolelis, kurį dar Rasos tėvas kadaise per vieną vakarą sutaisė, kai dar buvo gyvas. Visa tai nekainavo didelių pinigų, bet turėjo tokią vertę, kurios nepaaiškinsi žmogui, atėjusiam matuoti kiemo žingsniais ir svarstyti, kur patogiau pastatyti svetimą spintą.
Praėjus maždaug pusantros valandos po jos atvykimo, prie vartelių sustojo automobilis. Rasa net nenustebo pamačiusi, kaip iš jo pirmiausia išlipo anyta Janina, o paskui — jos vyras Tomas. Nustebino tik tai, kad jie nė žodžiu nebuvo pranešę apie savo apsilankymą.
— Sugalvojome tave aplankyti, — žvaliai tarė Janina, tarsi būtų atvykusi ne į svetimus namus, o į nuosavą sodybą. — Tomas pasakė, kad tu čia.
Rasa tik linktelėjo. Ką ji galėjo atsakyti? Įsileisti nesinorėjo, tačiau kelti scenos prie vartelių ji irgi neketino. Tomas santūriai pasisveikino, tuoj pat nusuko akis ir pasilenkė prie bagažinės ieškoti maišo.
— Mama pyragėlių… — pradėjo jis, bet tučtuojau nutilo, sugavęs žmonos žvilgsnį.
— Kotletų atvežiau ir lengvai raugintų agurkų, — pasitaisė Janina. — Negi čia sėdėsite vien ant sausų užkandžių.
Rasa praleido juos į vidų. Tą akimirką jai dar atrodė, kad vizitas, nors ir nemalonus, vis dėlto įprastas. Anyta mėgo pasirodyti nekviesta, mėgo tikrinti, kaip gyvena kiti, mėgo dalyti patarimus ten, kur niekas jų neprašė. Vis dėlto tądien jos elgesyje buvo kažkas naujo — pernelyg dalykiško, pernelyg užtikrinto.
Į virtuvę, kaip paprastai daro svečiai, jie nenuėjo. Janina lėtai apsuko kiemą, sustojo prie tvarto, kyštelėjo galvą į pirtį, krumpliais pabeldė į šviežią lentą prieangyje. Tomas sekė iš paskos ir tylėjo.
— Tvirtai čia viskas padaryta, — pastebėjo anyta. — Nesubyra.
— O turėtų? — sausai paklausė Rasa.
— Aš tik šiaip sakau. Kaime daug kur namai jau pasvirę, o šitas dar stiprus. Ir vieta gera. Parduotuvė visai netoli. Autobusas važiuoja. Vanduo yra. Krosnis veikia. Gyventi patogu.
Rasa išsitiesė, delnu pasirėmė į verandos stulpą ir pažvelgė į vyrą. Tas apsimetė labai įdėmiai tyrinėjantis pirties stogą.
— Tvarto stogą keitei? — paklausė jis, lyg būtų atvažiavęs aptarti vien ūkinių smulkmenų.
— Keičiau. Dar rudenį.
— Be reikalo viską viena ant savo pečių tempi, — įsiterpė anyta. — Reikėjo anksčiau pasakyti. Namuose juk vyras yra.
Rasa trumpai, be džiaugsmo šyptelėjo. Iš Janinos lūpų ši frazė skambėjo ypač taikliai. Per visą praėjusį sezoną Tomas čia pasirodė du kartus. Vienąsyk — išsikepti mėsos, kitąsyk — kai reikėjo iš miesto atvežti dažus ir įrankius. Ir abiem atvejais jam labiau rūpėjo ne namai ar darbai, o telefonas ir galimybė kuo greičiau grįžti atgal.
Kol Rasa pilstė į puodelius kompotą, Janina jau buvo įėjusi į namą. Prie slenksčio ji net nenusiavė, tik akimirkai sulėtino žingsnį, lyg mėgintų prisiminti, kur kas padėta, nors iki tol čia buvo lankiusis vos porą kartų. Ji dirstelėjo į didįjį kambarį, paskui į mažąjį, kur stovėjo siaura lova ir sena komoda, o galiausiai plačiai atvėrė sandėliuko duris.
— Erdvės pakanka, — tylokai, bet taip, kad visi išgirstų, pasakė ji. — Net labai pakanka. Ir oras visai kitoks. Vaikams čia būtų gera.
Rasa lėtai padėjo ant stalo peilį, kuriuo pjaustė duoną. Būtent tada jos viduje viskas susitraukė į kietą, įtemptą mazgą. Tai nebuvo baimė. Ne sutrikimas. Greičiau staigus nujautimas, kad pokalbis dabar suksis ne apie šiltnamį, ne apie pirtį ir ne apie tai, kaip lengva kaime kvėpuoti.
Tomas atsisėdo ant taburetės ir įsmeigė akis į stalą.
— Kokiems vaikams? — paklausė Rasa, stengdamasi, kad balsas liktų ramus.
— Yra kam, — išsisukinėdama atsakė anyta ir pirštais perbraukė palangę. — Štai čia būtų galima pastatyti stalą. Ten — lovas. O vasarą verandoje išvis pasaka.
Rasa jau nebeklausė apie stalą. Ji žiūrėjo į vyrą. Norėjosi, kad jis pakeltų galvą ir bent kartą tiesiai pasakytų, kas čia vyksta. Tačiau Tomas tylėjo, lyg jį čia būtų atvežę atsitiktinai ir jis pats nieko nesuprastų.
Janina grįžo į virtuvę, atsisėdo priešais Rasą ir sudėjo rankas ant stalo tokiu veidu, tarsi tuoj praneš kažką svarbaus, seniai nuspręsto ir nebekeičiamo.
Tada ir nuskambėjo ta pati frazė.
— Atlaisvinsi namą kaime, ten įsikels mano giminaičiai.
Po šių žodžių virtuvėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip lauke nuo vėjo sugirgždėjo varteliai. Rasa kelias sekundes žiūrėjo į anytą nė nemirktelėdama. Ji nepašoko nuo kėdės, nepradėjo rėkti, netrenkė delnu per stalą. Tiesiog sėdėjo ir tylėjo. Janina, regis, tą tylą palaikė sutrikimu.