kažkada buvo atidėjusi kaimynų mergaitei. Rasa stovėjo prieš tas dėžes ir pati nepajuto, kaip vaizduotėje ėmė rastis svetimas gyvenimas jos namuose: kažkokia Simona kabina savo rankšluosčius, tempia per slenkstį maišus, dėlioja daiktus ten, kur jai patogu, vaikus stato ant taburetės, kad šie galėtų žiūrėti pro langą. O paskui vieną dieną, nė nemirktelėjusi, ištaria: „Mes čia jau kaip ir įsikūrėme.“
Ta mintis Rasą pažadino geriau už stipriausią kavą. Ji išsitraukė telefoną ir paskambino meistrui iš artimiausio miestelio — tam pačiam, kuris rudenį jai buvo tvarkęs vartelių skląstį.
— Ar galėtumėte rytoj atvažiuoti? — paklausė ji. — Reikia pakeisti spyną laukinėse duryse. Ir dar sandėliuke.
— Po pietų galėčiau, — atsakė vyras.
— Lauksiu.
Kitą dieną Rasa pasitiko meistrą prie vartelių, parodė, ką tiksliai reikia keisti, ir pati stebėjo, kad senos spynų šerdelės iškeliautų kartu su juo, o ne liktų kur nors ant palangės ar stalčiaus kampe. Kai viskas buvo baigta, ji užsuko pas Oną, gyvenusią už poros namų ir kaime būdavusią ištisus metus.
— Ona, jei prie mano kiemo pamatysite ką nors su krepšiais ar lagaminais, iškart man paskambinkite, — paprašė Rasa. — Ypač jeigu sakys, kad jiems leista.
Kaimynė net rankomis suplasnojo.
— Aš kaip tik tau norėjau pasakyti! Tavo anyta praėjusį šeštadienį čia buvo atvažiavusi. Ir ne viena — su kažkokia moterimi bei berniuku. Stovėjo prie tvoros, rodėsi, kur daržas, kur pirtis. Aš dar pagalvojau, kad tu turbūt viską žinai.
Rasa kelias akimirkas tylėjo, žiūrėdama į kaimynę. Dabar mozaika susidėliojo iki paskutinės detalės. Vadinasi, tai nebuvo spontaniškai mestelėta mintis, ne netaktiškas pasiūlymas, ne Janinos užsiplieskimas akimirkos įkarštyje. Namą jie jau rodė. Žmones prie jos tvoros jau vedžiojo. Jau aptarinėjo, kaip čia bus patogu gyventi.
— Ačiū, kad pasakėte, — tyliai tarė ji.
Į miestą Rasa grįžo vėlai vakare. Butas buvo jos — dviejų kambarių, įsigytas dar iki santuokos. Po vestuvių Tomas tiesiog persikėlė pas ją, ir anksčiau tai atrodė savaime suprantama. Dabar tas pats faktas staiga įgavo visai kitą atspalvį. Pastaruoju metu jis vis dažniau elgėsi taip, lyg tai, kas priklauso ne jam, vis tiek būtų duota naudotis pagal nutylėjimą. Ne tik namas kaime. Ir jos laikas, ir jos jėgos, ir jos ramybė.
Tomas laukė prieškambaryje.
— Kodėl neatsiliepei? — paklausė jis, vos jai įžengus.
— Buvau užsiėmusi.
— Mama, beje, įsižeidė.
Rasa neskubėdama nusivilko striukę, pakabino ją ant kablio ir tik tada atsisuko į vyrą.
— Spynas pakeičiau.
Jis sumirksėjo.
— Kokias dar spynas?
— Name. Ir sandėliuke. Raktų ten daugiau niekas neturi.
— Tu rimtai? — Tomo balsas pakilo. — Kam reikėjo šito cirko?
— Tam, kad tavo mama jau vedžioja prie mano sklypo žmones ir rodo jiems, kas kur yra. Kaimynė man papasakojo.
Jis akimirkai sutriko. Tos vienos akimirkos Rasai visiškai pakako.
— Vadinasi, žinojai, — pasakė ji.
— Ne tai kad žinojau… Mama prašė nuvažiuoti, pažiūrėti. Aš nemaniau, kad tu taip pasiusi.
— Aš nepasiutau. Aš tiesiog nebeleisiu iš savęs daryti kvailės.
Tomas nuėjo į virtuvę, atsidarė šaldytuvą, išsitraukė vandens butelį ir kelis kartus godžiai gurkštelėjo. Kai prabilo, jo balse jau aiškiai skambėjo susierzinimas.
— Rasa, tu viską visada priverti iki kraštutinumo. Buvo galima žmoniškai padėti. Tu juk ten nuolat negyveni. Nejaugi tau taip gaila?
Ji atsirėmė petimi į durų staktą. Veidas liko ramus, tačiau pirštai susigniaužė taip stipriai, kad pabalo krumpliai.
— Gaila? Ne. Man šlykštu, kad jūs už mano nugaros nusprendėte: kas mano — tas bendras, o kas bendras — tuo gali tvarkytis tavo mama. Štai kas man šlykštu.
— Vėl prasideda.
— Ne, Tomai. Pradėjai tu. Tą akimirką, kai nuvežei savo motiną apžiūrinėti svetimo namo kaip laisvo būsto.
Jis taip trenkė butelį ant stalo, kad vanduo ištiško per kraštą.
— Svetimo, svetimo… Tai kas aš tau tada? Pašalinis žmogus?
— Vyras. Tas, kuris turėjo ginti mano ribas, o ne elgtis kaip tarpininkas užimant tai, kas jam nepriklauso.
— Kokių žodžių prisigalvojai…
— Tikslių.
Rasa įėjo į kambarį, atidarė spintą ir ištraukė kelioninį krepšį.
— Ką tu darai? — staigiai paklausė Tomas.
— Kraunu tavo daiktus. Šiąnakt nakvosi pas mamą.
— Tu išprotėjai?
— Ne. Tiesiog pagaliau nustojau apsimesti, kad nieko rimto neįvyko.
Jis žengė jos link.
— Tu neturi teisės manęs išvaryti.
Rasa taip staigiai atsisuko, kad Tomas pats sustojo.
— Šis butas mano. Pirktas iki santuokos. Dabar tu išeisi pats, be vaidinimų. Arba aš paskambinsiu policijai ir paaiškinsiu, kad po konflikto žmogus atsisako palikti savininkės gyvenamąją vietą.
Tomas spoksojo į ją taip, tarsi matytų pirmą kartą. Galbūt taip ir buvo. Anksčiau Rasa daug ką nugesindavo pati. Nutylėdavo, kai anyta peikdavo jos maistą. Nesiginčydavo, kai ši pasirodydavo nepranešusi. Kentėdavo, kai Tomas pažadėdavo atvažiuoti padėti kaime, o paskutinę minutę rasdavo „svarbesnių“ reikalų. Ji vis nusileisdavo smulkmenose ir net nepastebėjo, kaip šios šeimos akyse tapo žmogumi, kuris prarys viską.
— Dėl namo? — dusliai paklausė jis. — Tu griauni šeimą dėl namo?
— Ne dėl namo. Dėl to, kad nusprendei tvarkytis su tuo, kas tau nepriklauso. Šiandien namas. O rytoj kas? Ką dar įvesi į mano gyvenimą vien todėl, kad mama taip užsimanė?
Jis dar bandė ginčytis. Kalbėjo, kad Rasa per aštri, kad viską buvo galima išspręsti, kad motina tik norėjo padėti giminėms. Tačiau tuo pat metu jau pats krovė daiktus į krepšį. Tyčia garsiai traukė stalčius, mėtė marškinėlius, daužė spintos dureles, lyg triukšmas galėtų ją įbauginti. Rasa netrukdė. Ji stovėjo prie lango, klausėsi to demonstratyvaus bildesio ir kažkurią minutę suprato nejaučianti nei gailesčio, nei baimės. Tik nuovargį nuo pernelyg ilgai užsitęsusio apsimetinėjimo.
Prieš išeidamas Tomas numetė raktus ant spintelės prie durų.
— Atvėsi — paskambinsi.
— Nelauk, — atsakė ji.
Durys užsidarė. Rasa iškart pasuko spyną ir ištraukė raktą iš vidaus. Tada priėjo prie spintelės, paėmė Tomo paliktą raktų ryšulį, įdėjo jį į stalčių ir tik tada atsisėdo. Ne ant grindų, ne palūžusi, ne teatrališkai, kaip serialuose. Tiesiog ant suolelio prieškambaryje. Kelias minutes ji sėdėjo nejudėdama. Paskui pakėlė akis, pažvelgė į savo atspindį tamsiame stikle ir staiga trumpai, beveik piktai šyptelėjo. Štai ir viskas. Pasirodo, pakanka vieną kartą nenutylėti, ir žmonės labai greitai prisimena, kur yra jų, o kur — svetima.
Kitą dieną paskambino pati Janina.
— Ką tu sau leidi? — pradėjo ji net nepasisveikinusi. — Tomas pas mane nakvojo dėl tavo išsidirbinėjimų.
— Ne dėl mano. Dėl savų.
— Visiškai vyro nevertini. Dėl kažkokio namuko tu visą dramą sukėlei.