Pirmąją vedybų naktį uošvis užrakino duris, ištraukė aštuonis tūkstančius eurų ir tyliai ištarė: „Imk pinigus, persirenk ir spruk per galinį išėjimą. Tuoj pat.“
„Antanai, kas čia vyksta?“
„Aiškinti nėra kada. Bėk, mergaite. Bėk.“
Jie jau buvo čia. Kas tie „jie“ — aš tada nesupratau, bet paklusau. Būtent tas sprendimas išgelbėjo man gyvybę.
Paskutiniai svečiai išsiskirstė beveik vidurnaktį. Eglė pagaliau liko viena antrame aukšte esančiame miegamajame ir sunkiai atsisėdo ant lovos krašto. Po aštuonių valandų su aukštakulniais kojos maudė taip, lyg būtų nešusios ją per visą miestą. Tomas buvo išėjęs palydėti kažkurių giminaičių ir kažkodėl vis negrįžo. Iš apačios dar sklido prislopinti balsai, juokas, kartkartėmis dunkstelėdavo uždaromos durys.
Karoliukais siuvinėta vestuvinė suknelė gulėjo ant krėslo it baltas debesis. Eglė, jau persivilkusi šilkinius naktinius, žvelgė į save sename tualetiniame veidrodyje, kurio stiklas vietomis buvo patamsėjęs. Ji mėgino suvokti, kad nuo šiol visa tai — jos gyvenimas.
Namas netoli Kauno. Prabangi puota šimtui žmonių. Auksinis žiedas ant bevardžio piršto.
Spynos spragtelėjimas privertė ją atsisukti su šypsena, tačiau tarpduryje stovėjo ne Tomas. Į kambarį įžengė uošvis — Antanas Kazlauskas, stambus šešiasdešimt dvejų vyras pražilusiais smilkiniais ir didelėmis, sunkaus darbo užgrūdintomis rankomis.
Jis uždarė duris, iš vidaus pasuko raktą. Eglė instinktyviai pagriebė nuo kėdės atlošo chalatą ir prispaudė prie krūtinės.
— Antanai, kas atsitiko?
Atsakymo ji nesulaukė. Vyras priėjo prie prie lango stovinčio rašomojo stalo ir numetė ant jo banko gumyte suveržtą pinigų pluoštą. Tačiau tuo viskas nesibaigė.
Ant stalo vienas po kito nukrito dar keli tokie pat ryšuliai. Iš viso jų susidarė aštuoni — netvarkingai sukrauti, lyg paskubomis ištraukti iš seifo. Tik tada Antanas atsigręžė į Eglę. Jo žvilgsnis buvo toks sunkus, kad jai per nugarą nuvilnijo šaltis.
— Renkitės, — tyliai, bet kietai ištarė jis. Taip kalbama ne ginčijantis, o žmogui, stovinčiam ant bedugnės krašto. — Džinsai, striukė, sportbačiai. Spintoje, apatinėje lentynoje. Greitai.
— Aš nieko nesuprantu…
— Aiškinimams nėra nė minutės. — Antanas priėjo prie lango, vos per pirštą praskleidė užuolaidą ir įsmeigė akis į tamsų sodą. — Pasiimk pinigus. Dokumentai — krepšyje ant kėdės. Išeisi pro galines duris, per daržą, iki tolimųjų vartelių. Ten tavęs laukia.
Už lango pasigirdo garsai: po ratais sugrikšėjo žvyras, dusliai suburzgė varikliai. Ir ne vieno automobilio — kelių. Antanas staigiai atsitraukė nuo stiklo. Eglė pastebėjo, kaip ant jo skruostikaulių įsitempė raumenys.
— Kas ten? Kur Tomas?
— Bėk, vaikeli. Bėk. — Jis pasakė tai taip, kad ji nutilo nebaigusi klausimo. — Jie jau čia. Jeigu dabar nepadarysi tiksliai taip, kaip sakau, šiąnakt šiame name tu žūsi. Ar tiki manimi?
Ji žiūrėjo į jo akis — šviesiai pilkas, tokias pat kaip Tomo, tik paraudusias nuo įtampos — ir staiga suprato, kad jos pačios siaubas yra menkas, palyginti su tuo, ką išgyvena šis nebejaunas vyras.
— Ne dėl savęs… dėl jos. Tikiu, — sušnabždėjo Eglė ir, numetusi chalatą, puolė prie spintos.
Džinsai tiko beveik idealiai, striukė buvo kiek per didelė, svetima, persigėrusi tabako ir variklio alyvos kvapu. Ji įkišo kojas į sportbačius, nė nesurišusi raištelių, ir čiupo lengvą medžiaginį krepšį nuo kėdės.
Krepšio dugne pirštai užčiuopė pasą ir dar kelis sulankstytus dokumentus. Eglė juos skubiai įgrūdo giliau, tarsi vien tas plonas popieriaus pluoštas galėtų tapti jos vieninteliu išsigelbėjimu, ir atsisuko į uošvį.
— O jūs? — jos balsas vos laikėsi.
Antanas nė akimirkai nesudvejojo.
— Aš lieku.
Jis pravėrė duris tik tiek, kad galėtų dirstelėti į koridorių. Kelias sekundes klausėsi, sustingęs, įtempęs pečius, paskui mostelėjo jai ranka.
— Eik paskui mane. Tyliai. Ant pakopų nestok visu svoriu, jos girgžda.
Jie leidosi siaurais galiniais laiptais, tais pačiais, kuriais per pasiruošimą vestuvėms vaikščiojo samdyti žmonės, nešiodami dėžes, indus ir gėles. Dabar ten buvo tamsu, tvyrojo dulkės ir šaltis, o kiekvienas menkiausias garsas atrodė pavojingai garsus.
Apačioje Antanas nusivedė ją į ankštą sandėliuką. Ten kvepėjo obuoliais, drėgna žeme ir senomis lentomis. Jis patraukė į šalį sunkų bulvių maišą, po to pasilenkė ir atvėrė žemas dureles, kurių Eglė iki šiol nė nebuvo pastebėjusi. Už jų tamsoje blankiai ryškėjo šiltnamio rėmai ir lysvių kontūrai.
— Eisi tiesiai, niekur nesuksi, — greitai, bet aiškiai pasakė jis. — Už tvoros bus vieškelis, už jo — laukas. Ten tavęs lauks žmogus su automobiliu. Jo vardas Saulius. Jis nuveš tave ten, kur būsi saugi.
— Antanai… — Eglė sugriebė jį už rankovės ir tik tada pajuto, kaip smarkiai dreba jos pačios pirštai. — Kas čia vyksta? Kas tie žmonės? Kur Tomas?
Šioje dalyje pasakojimo tęsinio nėra — pateiktas tekstas sudarytas iš interneto puslapio elementų, nuorodų į kitus straipsnius, kategorijų ir panašių įrašų antraščių. Pagal nurodymus tokia medžiaga praleidžiama, todėl istorijos tekstas čia baigiamas ir niekas papildomai neapdorojama.