– Arba mano buvusi žmona su vaikais atsikrausto pas mus, arba tu išeini iš čia. Spręsk! – pareiškė Mantas, stovėdamas vidury virtuvės, nė kiek nesigėdydamas, kad gyvena mano bute.
Kelias akimirkas tiesiog žiūrėjau į jį, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau. Tada atsargiai pastačiau puodelį ant stalo ir šaltu balsu paklausiau:
– Tu dabar rimtai?
– Visiškai rimtai, – gūžtelėjo jis pečiais. – Rasai sunkus metas. Du vaikai. Jie neturi kur gyventi. Aš negaliu jų palikti bėdoje.
– O su manimi apie tai kalbėjaisi? – mano balsas buvo tylus, bet jame skambėjo plienas.
– Maniau, suprasi. Juk visada sakei, kad vertini atvirumą.
– Atvirumas yra tada, kai žmonės tariasi. O ne tada, kai vienas kitą pastato prieš jau priimtą sprendimą, – atsistojau. – Aš irgi turiu savo sąlygas.
– Kokias dar sąlygas? – suraukė kaktą.
– Arba susidedi daiktus ir išeini pats, arba aš juos išnešu. Be riksmų ir be scenų.
Jis liko priblokštas.
⸻
1 skyrius. Mano tvirtovė
Sėdėjau ant savo mylimos minkštos sofos, aptrauktos pilku audiniu, ir mėginau skaityti, bet akys vis nuklysdavo nuo eilučių. Mintys blaškėsi į visas puses, lyg už lango smulkiame rudens lietuje besisukantys lapai.
Milda, mano katė, susirangiusi murkė man ant kelių, tarsi tyliai primindama: „Tu namie. Čia tavo pilis. Neleisk jos sugriauti.“
Bute tvyrojo ką tik išvirtos kavos ir cinamono kvapas. Kiekvienas kampas buvo pilnas mano prisiminimų, mano pasirinkimų, mano skonio. Tačiau dabar į šią erdvę buvo įslinkęs svetimas ritmas. Grubus, nederintas, niekieno neatsiklausęs. Manto ritmas.
Į mano gyvenimą jis atėjo prieš dvejus metus. Tada atrodė kaip žmogus, kurį norisi išgelbėti: mandagus, dėmesingas, truputį pasimetęs. Aš jį priglaudžiau po savo sparnu. Pamažu jis persikėlė pas mane. Iš pradžių atsirado tik dantų šepetėlis ir marškiniai kitai dienai, vėliau – dėžės ir nešiojamasis kompiuteris. Maniau, kad mes kuriame bendrą gyvenimą.
Dabar supratau: kūriau aš, o jis tiesiog patogiai įsikūrė.
⸻
2 skyrius. Riba
Vakare, užėjusi į virtuvę, radau Mantą sėdintį prie stalo ir įsmeigusį akis į kompiuterio ekraną.
– Mums reikia pasikalbėti, – pradėjau.
Jis net nepakėlė galvos.
– Ir vėl? Juk jau viską aptarėme.
– Ne, Mantai. Kalbėjai tu, o aš tylėjau. Dabar kalbėsiu aš.
Jis atsiduso, atitraukė rankas nuo klaviatūros ir pagaliau pažvelgė į mane.
– Tu gyveni mano bute. Aš moku sąskaitas, perku maistą, rūpinuosi kasdieniais reikalais. Tai mano indėlis. O tavo? Tarsi esi šalia, bet iš tikrųjų tik padedi savo buvusiai žmonai?
– Aš nesėdžiu sudėjęs rankų, – pertraukė jis. – Aš tau padedu. Tiesiog tu to nematai.
– Pagalba nėra indų išplovimas kartą per savaitę. Pagalba – tai pagarba, dalyvavimas, sąžiningumas. O pas tave – slapti susirašinėjimai su Rasa, pašaipūs juokeliai ir nuolatiniai priekaištai. Pavargau būti žmogumi, kuris savo jėgomis maitina tavo dramas.
Jis pašoko nuo kėdės, ši garsiai nusistūmė į šalį.
– Vadinasi, tu mane išmeti?
– Ne. Aš tiesiog nebenoriu aukoti savęs dėl žmogaus, kuris manęs negerbia. Nuspręsk, ko nori, tik ne mano sąskaita.
⸻
3 skyrius. Pasekmės
Kitą rytą jis išėjo į darbą ir naktį namo negrįžo.
Aš neverkiau. Tik išsiviriau stipresnės kavos, plačiai atvėriau langus ir ėmiausi didžiojo tvarkymosi. Pradėjau nuo jo stalčiaus vonioje, o paskui ištuštinau jam skirtą lentyną spintoje.