– Užteks vaidinti direktorę, Egle! – metė Rasa ir, sugriebusi mano darbinį nešiojamąjį kompiuterį, pakėlė jį virš stalo. – Tavo metų moterys jau namuose sėdi, o ne vyrams įsakinėja.
– Padėkite jį atgal, – ramiai pasakiau.
– Per vėlu, – įsiterpė Tomas.
Kompiuteris pirmiausia trenkėsi į pasitarimų stalo briauną, paskui nukrito ant grindų. Korpusas sutraškėjo. Ekranas dar akimirkai mirktelėjo ir užgeso.
Rasa stovėjo uždaroje UAB „Ąžuolas Soft“ posėdžių salėje su šviesiu švarkeliu ir ant kaklo kabančiu lankytojo leidimu. Jai buvo septyniasdešimt ketveri. Svetimame biure ji elgėsi taip, lyg būtų atėjusi patikrinti tvarkos savo pačios virtuvėje.
Tomas, mano vyras ir kartu pavaduotojas, net nepajudėjo.
Jis tik pataisė marškinių rankogalį ir pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, tarsi lauktų, kada imsiu teisintis.
– Mama sudaužė tavo kvailą nešiojamąjį, – tarė jis. – Verkti jau nėra prasmės.
Nuleidau akis į įlenktą dangtį. Į nulūžusį lankstą. Į šone kreivai atsiklijavusį informacinės saugos lipduką, kuris dar prieš minutę buvo tvarkingai priklijuotas ant įmonės turto.
Tame kompiuteryje buvo dokumentai patentų paraiškoms. Uždara pirminio kodo šaka. Techniniai modulių aprašymai, kuriuos ruošėme pristatyti investuotojams.
Prieigos raktų be antro autentifikavimo faktoriaus ten nebuvo. Atsarginės kopijos taip pat egzistavo. Aš nebuvau naivi mergaitė, laikanti vienintelę svarbių failų kopiją rankinėje esančiame atmintuke.
Tačiau tai nekeičia esmės.
Mano akyse ką tik buvo sugadintas įmonės turtas.
Ir tai įvyko ne per barnį namuose. Ne laiptinėje. Ne dėl atsitiktinio neatsargumo.
Tai įvyko posėdžių kambaryje. Po kameromis. Veikiant įrašymo sistemai. Dalyvaujant mano pavaduotojui, kuris pats atsivedė pašalinį žmogų į riboto patekimo zoną.
– Tomai, – kreipiausi į jį. – Kas tavo motinai suteikė lankytojo prieigą?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Aš. Tai kas?
– Kas ją įvedė čia be saugos tarnybos patvirtintos paraiškos?
– Aš įvedžiau. Egle, tik nepradėk su savo instrukcijomis. Mama norėjo pasikalbėti.
– Ji jau pasikalbėjo.
Rasa paniekinamai prunkštelėjo.
– Pagaliau atsirado žmogus, kuris tau parodė, kad nesi čia karalienė. Tomas seniai viską tempia ant savo pečių, o tu sėdi kėdėje ir apsimeti vadove.
Aš linktelėjau. Tik kartą.
– Supratau.
Tas trumpas žodis viską perkirto.
Tomas dar nesuvokė. Jis buvo įpratęs, kad ginčijuosi. Kad aiškinu. Kad primenu, jog įmonę įkūriau dar iki jo atėjimo. Kad pirmąsias sutartis pasirašinėjau pati. Kad pirmasis serveris stovėjo po mano darbo stalu. Kad komandai atlyginimus išmokėdavau anksčiau nei sau.
Jis buvo pripratęs, jog laikau namus, biurą, ataskaitas, klientus ir dar jo savimeilę.
Tą akimirką nustojau jį laikyti.
Paėmiau nuo stalo vidinį telefoną.
– Pakvieskite į posėdžių salę saugos tarnybą, teisininkę ir Marių. Skubiai. Taip, dabar pat. Ir paruoškite neeilinį valdybos posėdį vienuoliktai keturiasdešimt. Darbotvarkė: įmonės turto sugadinimas, direktoriaus pavaduotojo prieigų blokavimas, Tomo opcionų paketo nutraukimas.
Išgirdęs žodį „opcionų“, Tomas pirmą kartą prarado ramų veidą.
– Ką tu čia šneki?
– Formuluoju darbotvarkę.
– Egle, tu dabar veiki iš emocijų.
– Ne.
Ir tai buvo tiesa. Emocijų manyje tą minutę beveik nebeliko. Buvo tik aiški veiksmų seka.
Rasa išdidžiai pakėlė smakrą.
– Kokia dar valdyba? Aš esu tavo vyro motina. Turiu teisę pasakyti, ką galvoju.
– Kalbėti – taip. Gadinti bendrovės turtą – ne.
– Turtą matai. Metalo gabalas.
– Įmonės įranga su ribota prieiga.
– Girdi, Tomai? – ji atsisuko į sūnų. – Ji ir namuose taip kalba? Kaip su pavaldiniais?
Tomas žengė arčiau manęs.
– Egle, tuoj pat atšauk šitą cirką.
Pažvelgiau į jo dešinę ranką. Joje buvo mano senas projekto vadovės leidimas. Juodas. Tas pats, kuris prieš savaitę buvo dingęs.
Tada pagalvojau, kad jis turbūt liko automobilyje.
– Atiduok leidimą.
– Kokį dar leidimą?
– Mano seną leidimą. Tu laikai jį rankoje.
Jis stipriau suspaudė plastikinę kortelę.
– Tai nesvarbu.
– Dabar svarbu viskas.
Durys prasivėrė. Įėjo apsaugininkas Paulius. Iš paskos pasirodė bendrovės teisininkė Indrė su planšete ir plonu aplanku rankoje. Po jų į kambarį įžengė technikos direktorius Marius. Jis iškart nukreipė žvilgsnį į grindis.
– Čia Eglės darbinis kompiuteris? – paklausė jis.
– Buvo, – atsakiau. – Nedelsdamas paprašyk administratorių užblokuoti visas sesijas, perleisti naujus prieigos žetonus ir patikrinti paskutinių septynių dienų prisijungimų auditą.
– Jau darau.
Marius išsitraukė telefoną ir, neuždavęs nė vieno nereikalingo klausimo, išėjo į koridorių.
Tomas staigiai atsisuko į mane.
– Tu prie savų žmonių darai iš manęs vagį?
– Aš fiksuoju incidentą.
– Aš tavo vyras.
– Ir mano pavaduotojas. Šiame kambaryje tai svarbiau.
Šie žodžiai jį palietė stipriau nei bet koks ginčas. Namuose jis dar galėjo vaidinti įskaudintą sutuoktinį. Biure liko pareigos, reglamentai ir parašai.
Rasa nuo gretimos kėdės pasiėmė rankinę.
– Tomai, einam. Tegul ši svarbi ponia pati tvarkosi su savo geležimis.
– Kol kas jūs niekur neišeisite, – pasakė Indrė. – Turime užfiksuoti paaiškinimus.
Anyta staigiai atsisuko.
– O jūs kas tokia?
– Bendrovės teisininkė.
– Jūs visi čia jai iš rankos lesate.
Indrė atrakinusi planšetę pakėlė akis į apsaugininką.
– Pauliau, prašau užtikrinti liudytojų buvimą ir išsaugoti vaizdo kamerų įrašus.
Apsaugininkas atsistojo prie durų. Ne šiurkščiai. Tiesiog atsistojo.
Tomas pažvelgė į mane jau be ankstesnio pasitikėjimo.
– Egle, tu peržengi ribą.
– Ne. Aš ją grąžinu į vietą.
Vienuoliktą keturiasdešimt susirinkome didžiojoje posėdžių salėje. Ne toje, kur ant grindų gulėjo sudaužytas kompiuteris. Ten jau dirbo specialistas: fotografavo pažeidimus, tikrino inventorinį numerį, smulkias korpuso detales dėjo į skaidrų maišelį.
O dabar viskas turėjo būti sprendžiama nebe šeimos priekaištų, o įmonės valdymo lygmeniu.