— Viskas, mama. Ji pasirašė. Butas ir automobilis atitenka man, o paskolos lieka jai.
Mantas Kiselis stovėjo prie pat teismo salės durų ir kalbėjo telefonu nė nebandydamas pritildyti balso.
Rasa Akulovaitė buvo vos už kelių žingsnių. Rankose ji spaudė segtuvą su dokumentais. Mantas atsigręžė, pastebėjo ją ir pašaipiai išsišiepė.
— Tu dar čia? Eik jau, eik. Dabar juk tau į darbą reikia. Paskolas mokėti teks.
Rasa neatsakė nė žodžio. Ji tik apsisuko ir nuėjo ilgu koridoriumi, nė karto nepažvelgdama atgal. Mantas palydėjo ją akimis, o tada vėl priglaudė telefoną prie ausies.
— Ne, ji net nebandė priešintis. Aš juk sakiau, kad viskas bus taip, kaip noriu aš.
Išėjusi iš teismo pastato, Rasa sustabdė taksi ir nuvažiavo į kavinę „Skanus pasaulis“. Prie lango jos jau laukė notaras Jonas Vėtra.
— Jums pavyko, — tarė jis vietoj pasisveikinimo ir padavė jai užklijuotą voką. — Tai nuo jūsų tėvo. Prieš trejus metus, prieš išeidamas iš gyvenimo, jis perdavė jį man. Paprašė įteikti tik po skyrybų.
Rasa paėmė voką, tačiau neatplėšė.
— Jis žinojo, kad viskas taip baigsis?
— Žinojo. Ir paliko jums viską. Kepyklėlių tinklą „Bandelė džiaugsmui“ — septyniolika vietų. Teisiškai savininke tapote dar prieš pusmetį, bet jūsų tėvas prašė sulaukti būtent šios dienos.
Jonas Vėtra ištraukė dar vieną segtuvą — storą, perrištą gumine juosta.
— O čia byla. Apie jūsų buvusį vyrą ir jo motiną. Jūsų tėvas dvejus metus rinko medžiagą. Ten sudėta viskas. Perskaitysite namuose ir pati nuspręsite, ką daryti toliau.
Rasa įsidėjo voką bei segtuvą į rankinę, linktelėjo ir išėjo, taip ir nebaigusi kavos.
Grįžusi namo ji atplėšė tėvo laišką. Rašysena buvo tiesi, tvirta, tokia pažįstama, kad akyse susikaupė ašaros.
„Rasyte, jeigu skaitai šias eilutes, vadinasi, esi laisva. Atleisk, kad tylėjau. Mantas ir jo motina mane šantažavo sena istorija su mokesčiais. Grasino pareiškimu, jei pamėginsiu tave perspėti. Bet rankų sudėjęs nesėdėjau. Segtuve rasi viską, ko tau prireiks. Neatleisk. Gyvenk.“
Rasa atvertė segtuvą. Banko sąskaitų išrašai. Manto nuotraukos su Greta Pavlovaite. Išspausdinti susirašinėjimai. Pinigų pervedimai — iš Rasos kredito kortelių į Manto įmonės sąskaitas, o iš ten į Gretos kortelę. Buto nuoma. Dovanos. Kelionės.
Ji ilgai žiūrėjo į skaičius ir fotografijas. Paskui paėmė telefoną.
— Egle? Čia Rasa Akulovaitė. Pameni, sakei, kad gali padėti dėl paskolų? Man reikia susitikti. Rytoj. Taip, skubiai.
Eglė, kreditų konsultantė greitais pirštais ir pavargusiu veidu, kitą dieną išdėliojo prieš Rasą kelis atspausdintus lapus.
— Žiūrėk. Kiekviena paskola, kurią ėmei, nukeliaudavo į tavo vyro įmonės sąskaitas. Iš ten pinigai pasiekdavo Gretą. Tai ne tavo skolos, Rasa. Tai jo išlaidos, užkrautos ant tavo pečių. Gali kreiptis į teismą. Šeimos teisė šiuo atveju tavo pusėje. Jeigu vienas sutuoktinis ima paskolas ar leidžia pinigus savo asmeniniams poreikiams be kito sutikimo, atsiranda pagrindas reikalauti išieškojimo.
Rasa iš rankinės išėmė tėvo paliktą segtuvą ir padėjo ant stalo.
— Įrodymų turiu.
Eglė atvertė dokumentus, permetė akimis kelis puslapius ir tyliai švilptelėjo.
— Tada jam galas. Teisine prasme.
Po dešimties dienų Mantas gavo šaukimą. Tuo metu jis sėdėjo savo visureigyje prie Gretos namo ir iš pradžių net nesuprato, ką skaito.
— Koks dar išieškojimas? Mes juk viską sutvarkėme, ji pati pasirašė!
Antstolio balsas kitame ragelio gale skambėjo šaltai ir abejingai.