— Taikos sutartis nereiškia, kad asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės už lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį. Atvykti privalote.
Mantas sviedė telefoną ant keleivio sėdynės ir iškart surinko motinos numerį.
— Mama, ji vis dėlto ėmėsi veiksmų. Reikalauja, kad grąžinčiau visas paskolas. Aiškina, esą pinigus iššvaisčiau aš.
Janina taip staigiai iškvėpė, kad tas garsas perskrodė ragelį.
— Nesąmonė. Ji neturi iš ko samdyti advokatų. Ji tik buhalterė, Mantas. Ji nieko tau nepadarys.
— Padarys, mama. Ji turi įrodymus. Pervedimus, nuotraukas, viską.
— Tada spausk ją. Sakyk, kad ji pati viską žinojo. Kad tai buvo bendros šeimos išlaidos.
Mantas pirštais įsikibo į vairą.
— Neišeis. Ji viską apgalvojo iki smulkmenų.
Kitą dieną Janina paskambino Rasai. Jos balsas buvo įtemptas, bet senoji panieka iš jo dar nebuvo dingusi.
— Rasa, čia aš. Mums reikia pasikalbėti. Tu nesupranti, ką darai. Mantas yra mano sūnus, ir aš neleisiu tau jo sunaikinti.
Rasa įjungė garsiakalbį ir linktelėjo priešais sėdinčiai Eglei. Ši ramiai išsitraukė diktofoną.
— Janina, kalbėkite. Aš klausausi. Ir įrašinėju.
Akimirką kitame gale stojo tyla, tačiau Janina neatsitraukė.
— Įsivaizduoji esanti labai gudri? Manai, gali mus išgąsdinti? Mes rasime būdą tave sustabdyti. Kaip sustabdėme tavo tėvą.
Rasa vos šyptelėjo.
— Turite omenyje, kai šantažavote jį mokesčių bylomis? Aš turiu jo laišką. Jis viską surašė. Norite, kad kartu su šio pokalbio įrašu perduočiau jį policijai?
Atsakymo nebuvo. Po kelių sekundžių pasigirdo tik trumpas nutrūkusio ryšio signalas.
Eglė išjungė diktofoną ir pažvelgė į Rasą.
— Daugiau ji nebeskambins.
— Žinau.
Apie teismą Greta sužinojo iš paties Manto. Vakare jis pasirodė prie jos durų, rankoje laikydamas butelį degtinės.
— Man teks parduoti viską. Butą, automobilį. Antstoliai jau areštavo turtą. Rasa laimės, aš tai suprantu.
Greta stovėjo prie lango ir net neatsisuko.
— Mantas, aš neketinu apie tai kalbėtis. Tu sakei, kad turi pinigų. Kad butas tavo. Kad gyvensime normaliai. O dabar tu bankrutuoji.
Jis žengė arčiau, bet ji atsitraukė.
— Išeik. Man reikia vyro, kuris gali pasirūpinti gyvenimu, o ne tokio, kuris dienas leidžia teismuose. Tiesiog išeik, Mantas.
Jis liko stovėti svetimo buto viduryje ir negalėjo patikėti, kaip greitai viskas byra jam po kojomis. Greta atidarė duris.
— Eik. Ir daugiau man neskambink.
Procesas teisme tęsėsi du mėnesius. Mantas aiškino, teisinosi, kartojo, kad pinigai buvo skirti šeimai, kad Rasa viską žinojo. Tačiau jo žodžiai liko tik žodžiais. Rasa pateikė banko išrašus, nuotraukas ir liudytojų parodymus.
Teisėja, pagyvenusi moteris pavargusiomis akimis, sprendimą perskaitė be ilgų įžangų:
— Išieškoti iš Manto Kiselovo visą įsiskolinimo sumą. Turtui taikyti areštą iki visiško skolos padengimo.
Mantas įsikabino į stalo kraštą. Janina išbalo ir prispaudė delną prie burnos.
Po savaitės policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo: paaiškėjo, kad Mantas klastojo Rasos parašus paskolų sutartyse. Ekspertizė tai patvirtino. Jam skyrė ketverius metus lygtinai. Turtas buvo aprašytas, o antstoliai paėmė buto ir automobilio raktus.
Štai toks buvo jo garsusis „amžiaus skyrybų“ planas — per vieną akimirką netekti ir teisės laisvai tvarkyti savo gyvenimą, ir visko, ką turėjo.
Janina išsikraustė iš buto ir persikėlė pas seserį į Vilniaus priemiestį. Ta ją pasitiko šaltai:
— Gyvensi tyliai. Be svečių, be reikalavimų ir be savo įpročių vadovauti. Aišku?
Galiausiai Mantas rado vienintelį jam dar likusį darbą.