sargu automobilių stovėjimo aikštelėje. Atlyginimas buvo toks menkas, kad pats žodis „alga“ skambėjo kaip pasityčiojimas, o pamainos dažniausiai tekdavo naktimis. Jis nuomojosi ankštą kampą bendrabutyje ir kone kas vakarą prie kiosko nusipirkdavo pigios degtinės butelį. Po mėnesio Janina liovėsi atsiliepinėti į jo skambučius. Gėda jai tapo per sunki pakelti.
Rasa stovėjo „Džiaugsmo bandelės“ tinklo biure ir žvelgė į lentynose sudėtas dokumentų bylas. Septyniolika kepyklų, sandėliai, darbuotojai, tiekėjai, sutartys. Tėvas jai paliko ne vien įmonę — jis paliko tvirtą pagrindą, ant kurio buvo galima statyti naują gyvenimą.
Pirmieji mėnesiai pareikalavo daug jėgų. Ji klydo, taisė klaidas, mokėsi vadovauti, rinkosi komandą, gilinosi į skaičius ir procesus, kurių anksčiau beveik nepastebėdavo. Tačiau su kiekviena savaite baimės mažėjo, o aiškumo daugėjo.
Praėjus pusei metų, prie kiekvienos kepyklos Rasa įsteigė nemokamus konsultacijų punktus. Ten galėjo ateiti moterys, pasimetusios skyrybose, paskolose, priklausomuose santykiuose ar tiesiog nebežinančios, nuo ko pradėti. Du kartus per savaitę jose budėdavo teisininkai ir psichologai.
— Moterys turi suprasti, kad nėra paliktos vienos, — sakydavo Rasa savo darbuotojams. — Išeitis egzistuoja. Net tada, kai atrodo, jog jos nebėra.
Tomą ji sutiko baldų restauravimo kursuose. Savaitgaliais jis ten mokė kitus, o darbo dienomis vairavo autobusą. Aukštas, ramus, kalbantis tyliu balsu, tarsi niekur neskubėtų.
Jie susipažino tada, kai Rasa bandė nušlifuoti seną taburetę, bet paviršius vis likdavo nelygus. Tomas priėjo, švelniai paėmė iš jos rankų švitrinį popierių ir tarė:
— Nespausk taip stipriai. Medis pats parodo, kur reikia nuimti perteklių.
Ji pakėlė akis į jo veidą. Jis nesišypsojo, tačiau žvilgsnyje buvo kažkas šilto ir patikimo.
— Jūs visada kalbate taip ramiai? — paklausė ji.
— Visada. Kitaip žmonės negirdi.
Po mėnesio jie ėmė susitikinėti. Be iškilmingų pažadų, be didelių žodžių ir be skubėjimo. Tiesiog vaikščiodavo, gerdavo kavą, kartais ilgai tylėdavo vienas šalia kito. Tomas neklausinėjo apie praeitį. Rasai nereikėjo aiškintis.
Po metų jis atsikraustė pas ją su vienu vieninteliu krepšiu.
— Čia viskas? — nustebo Rasa.
— Visa kita nereikalinga, — ramiai atsakė jis ir pastatė krepšį prie durų.
Ugnę Rasa pirmą kartą pamatė vaikų globos namuose, į kuriuos atvežė kepyklų surinktą paramą. Keturiolikmetė mergaitė sėdėjo kampe, įnikusi į storą knygą, ir į kitus beveik nekreipė dėmesio.
Rasa atsisėdo šalia.
— Ką skaitai?
Ugnė pakėlė atsargias akis.
— „Džeinę Eir“. Trečią kartą.
— Apie tai, kaip išlikti, kai visas pasaulis nusisuka.
Mergaitė linktelėjo ir vėl nuleido žvilgsnį į puslapius. Rasa nieko nespaudė. Ji tik pasiliko šalia ir kurį laiką tylėjo.
Nuo tada ji atvažiuodavo kas savaitę. Pamažu Ugnė pradėjo jos laukti. Jos kalbėdavosi apie knygas, mokyklą, vienatvę ir apie tai, ką reiškia nebetikėti žmonėmis.
Po trijų mėnesių Rasa pateikė dokumentus įvaikinimui. Tomas ją palaikė be ilgų klausimų ir abejonių.
Kai Ugnė persikėlė pas juos, su savimi atsinešė tik vieną krepšį ir tą pačią knygą. Rasa parodė jai kambarį. Mergaitė sustingo tarpduryje.
— Čia mano?
— Tavo, — atsakė Rasa. — Dabar čia tavo namai.
Po teismo Mantas Rasą matė tik kartą. Visiškai atsitiktinai, gatvėje. Ji išlipo iš automobilio prie kepyklos, kalbėjo telefonu ir šypsojosi. Šalia ėjo aukštas vyras, nešinas pirkinių maišais.
Mantas stovėjo kitoje gatvės pusėje, vilkėdamas seną striukę, įsigėrusią dūmų kvapo. Rasa jo nepastebėjo. Ji praėjo pro šalį juokdamasi iš kažko, ką pasakė jos palydovas.
Jis ilgai žiūrėjo jiems pavymui, kol abu dingo už kampo. Tada apsisuko ir patraukė į automobilių aikštelę. Jo pamaina turėjo prasidėti po valandos.
Tą vakarą Rasa sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į upę. Už nugaros, virtuvėje, Tomas ruošė vakarienę. Savo kambaryje Ugnė darė namų darbus. Paprastas vakaras. Tylus ir ramus.
Ji galvojo apie tai, kaip per dvejus metus pasikeitė visas jos gyvenimas, ir mintys vis dažniau grįždavo prie keršto.