— Jeigu dar kartą šeštą ryto pamatysiu tavo motiną mūsų miegamajame, išgrūsiu ją lauk, o tave kartu su ja! — pratrūko Eglė, pagaliau supratusi, kad jos kantrybė išseko iki paskutinio lašo.
Tomas buvo ką tik parėjęs iš naktinės pamainos fabrike. Jis jautėsi pervargęs, išsunktas, troško tik tylos ir ramybės. Tačiau vietoj to jį pasitiko emocijų audra, akimirksniu sudaužiusi įprastą namų tvarką.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Ona vėl pasinaudojo atsarginiu raktu. Per vieną mėnesį tai buvo jau šeštas kartas. Eglė pabudo pajutusi, kad miegamajame yra kažkas svetimas. Pravėrusi akis, ji išvydo anytos siluetą prie lovos. Moteris stovėjo nejudėdama ir įdėmiai stebėjo miegantį sūnų.
— Jai visai protas pasimaišė? — vos girdimai sumurmėjo Eglė, kai Ona tyliai išslinko iš kambario.
Per pusryčius anyta paaiškino tik norėjusi įsitikinti, ar Tomas po sunkios darbo nakties gerai miega. Esą motinos širdis niekada nenurimsta. Eglė nieko neatsakė, bet viduje viskas virė iš pasipiktinimo.
Dabar, kai Tomas grįžo namo, sukauptas pyktis išsiveržė į paviršių.
— Ar tu bent suvoki, ką daro tavo mama? — Eglė vaikščiojo po virtuvę, mosuodama rankomis. — Ji eina į mūsų miegamąjį taip, lyg čia būtų jos butas! Tikrina, kaip tu miegi! Man trisdešimt, Tomai, o jaučiuosi lyg darželinukė, kurią prižiūri auklėtoja!
Tomas sunkiai nusileido ant kėdės. Galvoje dar ūžė nuo staklių ir mechanizmų triukšmo, o dabar prie to prisidėjo ir žmonos balsas.
— Egle, prašau, nešauk taip. Mama tiesiog jaudinasi. Ji nenori nieko blogo.
Šie žodžiai tapo paskutiniu lašu. Eglė atsigręžė į jį, ir Tomas jos akyse pamatė kažką naujo. Tai buvo ne vien pyktis — ten spindėjo šaltas, tvirtas apsisprendimas.
— Nenori nieko blogo? Tomai, ar pats girdi, ką kalbi? Tavo motina pavertė mūsų butą pereinamuoju kiemu! Ji turi raktus nuo visų kambarių, ateina kada panorėjusi, vaikšto kur užsimaniusi! O tu vis dar bandai pateisinti šitą nesąmonę!
— Tai ne nesąmonė, — mėgino prieštarauti Tomas. — Ji vieniša, ji nerimauja…
— Vieniša? — Eglė nusijuokė, bet tame juoke nebuvo nė lašo linksmumo. — Ji ne vieniša, Tomai. Ji nori viską kontroliuoti! Ji braunasi į mūsų gyvenimą ir tvarko jį pagal save. O baisiausia tai, kad jai pavyksta, nes tu pats leidiesi!
Tomas pasijuto tarsi suspaustas replėmis. Iš vienos pusės — žmona, kuri akivaizdžiai kentėjo dėl jo motinos elgesio. Iš kitos — motina, iš tiesų likusi viena, o jis buvo bene vienintelis jos džiaugsmas.
— Egle, pakalbėkime ramiai. Nueisiu pas mamą, viską jai paaiškinsiu…
— Paaiškinsi? — Eglė sustojo tiesiai priešais jį. — Tu jau šimtą kartų jai „aiškinai“. Ir kas pasikeitė? Ji tik dažniau čia lenda! Anksčiau bent jau raktais barškindavo koridoriuje, o dabar slankioja po butą kaip vaiduoklis!
Eglė priėjo prie lango ir pažvelgė į kiemą. Ten, ant suoliuko po jų langais, sėdėjo Ona. Rankose laikė laikraštį, tačiau vis pakeldavo akis ir dirstelėdavo į jų langus.
— Pažiūrėk, Tomai. Štai tavo mama. Sėdi ant suolo ir stebi mūsų langus. Lyg apsaugininkė. Lyg… lyg persekiotoja!
Tomas priėjo arčiau lango. Iš tiesų, motina sėdėjo kieme. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo — ji dažnai mėgdavo pasėdėti gryname ore. Tačiau po Eglės žodžių tas vaizdas jam pasirodė jau visai kitoks.
— Ji tiesiog sėdi, ir tiek, — tyliai tarė jis. — Kas čia tokio keisto?