Eglė atsisuko į jį. Jos balse jau buvo ne vien susierzinimas — jame girdėjosi ir beviltiškumas.
— Tomai, tu tikrai nesupranti? Ar apsimeti, kad nesupranti? Ji mus seka. Kada esame namuose, kada išeiname, kada grįžtame. Ji mūsų dienotvarkę žino geriau negu mes patys! O tu dar klausi, kas čia keisto?
Tomas pajuto kylantį irzulį. Po darbo buvo pavargęs, norėjo ramybės, o vietoj jos vėl prasidėjo nesibaigiantys pokalbiai apie motiną.
— Egle, gana. Taip, mama kartais peržengia ribas. Bet ji nėra bloga. Ji tiesiog mane myli ir nori būti tikra, kad mums viskas gerai.
— Myli? — Eglė primerkė akis. — Tomai, ji ne tave myli. Ji nori valdyti tavo gyvenimą. Tai visai ne tas pats.
— Nekalbėk nesąmonių.
— Nesąmonių? Gerai. Tada atsakyk į vieną klausimą. Kada paskutinį kartą mūsų šeimoje priėmei sprendimą nepasitaręs su mama?
Tomas sustingo. Toks klausimas jį užklupo netikėtai.
— Ką tu turi omenyje?
— Sofą pirkome po pokalbio su ja. Vonios remontą taip pat aptarėte su ja. Net tapetus miegamajam rinkomės atsižvelgdami į jos nuomonę. O istoriją dėl mano darbo prisimeni? Kai man pasiūlė paaukštinimą, bet būtų reikėję persikelti į kitą miesto dalį? Kas tada aiškino, kad tai prasta mintis? Kas tau kuždėjo, jog žmonai geriau dirbti netoli namų?
Tomas nieko neatsakė. Prisiminimai vienas po kito ėmė kilti į paviršių, ir iš jų susidėliojęs vaizdas neatrodė malonus.
— Egle, juk normalu kartais paklausti tėvų patarimo…
— Patarimo? Tomai, ji tau ne pataria. Ji duoda nurodymus. O tu juos klusniai vykdai, kaip geras berniukas.
Eglė priėjo prie stalo ir paėmė telefoną.
— Žinai ką? Patikrinkime. Paskambink jai dabar pat ir pasakyk, kad nusprendėme pakeisti buto spynas. Be jokių ilgų aiškinimų. Tiesiog pranešk kaip faktą.
— Kam to reikia?
— Todėl, kad turime tokią teisę. Tai mūsų butas, Tomai. Mes sprendžiame, kam duoti raktus, o kam — ne.
Tomas paėmė telefoną, tačiau numerio rinkti neskubėjo.
— Egle, ji mano mama. Ji įsižeis.
— O aš jau įsižeidžiau! — Eglė atsisėdo prie stalo. — Įsižeidžiau, nes gyvenu namuose, kuriuose neturiu teisės į asmeninę erdvę. Kur anyta gali įeiti į miegamąjį, kai miegu, ir tai laikoma visiškai normaliu dalyku.
Ji atsisėdo tiesiai priešais Tomą ir pažvelgė jam į akis.
— Tomai, aš neprašau tavęs nutraukti ryšių su mama. Prašau tik vieno — nubrėžti ribas. Prašau apginti mūsų šeimą. Mūsų namus. Mūsų santykius.
— Bet kaip man jai tai paaiškinti?
— Nereikia aiškinti! Pasakyk paprastai: „Mama, pakeitėme spynas. Jei norėsi užsukti, pirmiausia paskambink.“ Ir viskas.
Tomas vartė telefoną delnuose. Jis suprato, kad Eglė kalba teisingai. Tačiau stoti prieš motiną buvo baisu. Ona mokėjo įsižeisti taip, kad paskui savaitėmis nekalbėdavo, o jos ašaros, priekaištai ir tylūs kaltinimai jam visada būdavo sunkiai pakeliami.
— O jeigu jai bus skaudu?
— Tegul būna! — Eglė staigiai atsistojo. — Tomai, tu suaugęs vyras. Turi žmoną, turi šeimą. Negali visą gyvenimą gyventi bijodamas, kad tik neužgautum mamytės.
Tą akimirką spynoje pasigirdo sukamo rakto garsas. Lauko durys atsivėrė, o koridoriuje nuaidėjo gerai pažįstami žingsniai.
— Sveiki, vaikai! Aš grįžau! Pro langą jūsų nepamačiau, tai pamaniau, kad užsuksiu patikrinti, ar viskas gerai.