Eglė pažvelgė į Tomą. Jos akys aiškiai sakė: „Matai?“
Ona įžengė į virtuvę, vienoje rankoje laikydama prikrautą pirkinių krepšį.
— Tomuk, namie tau barščių išviriau, atnešiau, — pranešė ji, tarsi būtų padariusi didžiausią paslaugą. — Eglė, matau, visai pamiršo, kaip vyrui valgyti gaminti. Dar bulvių su mėsa įdėjau. Juk žinau, kaip tu mano bulves mėgsti.
Eglė pajuto, kaip į skruostus plūsteli karštis. Kiekvienas anytos apsilankymas būdavo lydimas tokių saldžiai tariamų, bet skaudžiai duriančių „rūpesčio“ pastabų.
— Ačiū, Ona, bet savo vyrui valgyti paruošiu pati.
— Žinoma, žinoma, — mostelėjo ranka anyta. — Tik motinos maistas vis tiek sveikesnis. Ar ne, Tomai?
Tomas sėdėjo lyg ant adatų. Įtampa tarp dviejų moterų tirštėjo akyse, o jis niekaip nerado žodžių, kurie nepablogintų padėties.
— Mama, ačiū, bet tikrai nereikėjo specialiai eiti…
— Nesąmonė, — tuoj pat nukirto Ona. — Man nesunku, juk netoli gyvenu. Beje, Egle, pastebėjau, kad vonioje viena plytelė atšokusi. Tomui savaitgalį reikėtų sutvarkyti.
Eglė suspaudė kumščius taip stipriai, kad nagai įsirėžė į delnus. Vadinasi, Ona atėjo ne tik su puodais ir maišeliais. Ji dar ir apžiūrėjo visą butą.
— Ona, o kada jūs spėjote pamatyti tą vonios plytelę? — paklausė Eglė lėtai.
— Ai… ryte užėjau, — sumurmėjo anyta. — Norėjau pažiūrėti, kaip Tomas miega. Vakar atrodė toks pavargęs. Na, ir pakeliui užmečiau akį į vonią.
— Pakeliui į kur?
Ona akimirką sutriko ir nutilo.
— Na… tai nesvarbu. Svarbiausia, kad reikia pataisyti.
Eglė pakilo nuo kėdės. Jos kantrybė pagaliau trūko.
— Ona, jums tikrai neatrodo keista ryte įeiti į svetimą butą ir vaikščioti po kambarius?
— Į kokį dar svetimą? — pasipiktino anyta. — Čia mano sūnaus namai!
— Tai jūsų sūnaus ir jo žmonos namai, — tvirtai atsakė Eglė. — Ir mes turime teisę į savo erdvę.
— Egle! — Tomas pabandė ją sustabdyti.
Tačiau Eglė jau nebepajėgė nuryti žodžių.
— Ne, Tomai, gana. Aš daugiau netylėsiu. Ona, labai jūsų prašau: grąžinkite mūsų buto raktus.
Virtuvėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti net šaldytuvo ūžesys. Anyta iš pradžių išbalo, o paskui jos veidą užliejo raudonis.
— Ką?! Jūs reikalaujate, kad atiduočiau savo sūnaus buto raktus?
— Aš tik prašau gerbti mūsų ribas. Jeigu norite ateiti, paskambinkite iš anksto. Taip elgiamasi normaliose šeimose.
— Gal kitur taip ir elgiamasi, bet ne pas mus! — Ona atsisuko į sūnų. — Tomai! Tu leisi šitai… šitai marčiai varyti tavo motiną iš tavo paties namų?
Visų žvilgsniai susmigo į Tomą. Jis sėdėjo nuleidęs galvą ir tylėjo. Tai buvo sunkiausias išbandymas jo gyvenime. Vienoje pusėje — motina, kuri po skyrybų viena jį užaugino. Kitoje — žmona, kurią jis mylėjo ir kurios reikalavimai buvo teisingi.
— Mama… — pagaliau tyliai prabilo jis. — Gal Eglė iš tiesų teisi. Gal mums tikrai reikia daugiau… asmeninės erdvės.
Ona pažvelgė į sūnų taip, lyg šis būtų ją išdavęs.
— Tu… tu stoji jos pusėn?
— Aš nestojau prieš tave, mama, — sunkiai tarė Tomas. — Tiesiog manau, kad sutuoktiniai turi mokytis gyventi savarankiškai.
Anyta atsisėdo. Per jos skruostus nuriedėjo ašaros.
— Vadinasi, aš jums jau nebereikalinga. Vadinasi, tapau svetima.
Eglę akimirkai nudiegė gailestis. Ji nenorėjo pravirkdyti vyresnės moters. Bet atsitraukti dabar jau nebegalėjo.
— Ona, jūs nesate svetima. Jūs esate Tomo mama. Tačiau kiekvienas žmogus turi turėti savo vietą ir savo ribas.
— Kokios dar ribos? — kūkčiodama paklausė anyta.