– Egle, pervesk man į kortelę septynis šimtus eurų, rytoj bankui reikia mokėti įmoką, – burbtelėjo Mantas nė nepakeldamas akių nuo nešiojamojo kompiuterio. Ekrane jis ir vėl kariavo kažkokį tankų karą.
Eglė sustingo su lygintuvu rankoje. Iš skylučių šnypšdamas veržėsi garas, baltu debesiu užklodamas lyginimo lentą. Ji lėtai pastatė lygintuvą ant laikiklio ir įsmeigė akis į platų vyro nugaros siluetą, aptemptą naminių marškinėlių. Tas kasmėnesinis „pervesk pinigus“ ritualas tęsėsi jau ketverius metus, tačiau būtent tą lietingą lapkričio antradienį joje kažkas galutinai trakštelėjo.
– Mantai, – tyliai prabilo ji, stengdamasi, kad balsas neišduotų drebulio. – Tu rimtai visai nebeturi nė cento? Praėjusią savaitę už du šimtus eurų nupirkau maisto, dar komunalinius sumokėjau. Iš avanso liko tik trupiniai, o iki algos dar reikia kažkaip ištempti.
Mantas nepatenkintas caktelėjo liežuviu, nusiėmė ausines ir pasisuko kėdėje. Jo veidas buvo toks įsižeidęs, lyg mažam vaikui kas būtų ištraukęs saldainį iš delno.
– Egle, juk mes jau kalbėjomės. Darbe dabar sezoninis štilis, užsakymų nėra. Pati žinai, aš iš komisinių gyvenu. O bankas nelauks. Mamai jau ir priminimo žinutė atėjo. Nejau nori, kad ją pradėtų tampyti išieškotojai? Jai ir taip spaudimas aukštas.
– Vadinasi, tavo mamai spaudimas, o pas mane ant spintelės, matyt, pinigų spausdinimo mašina stovi? – Eglė staigiu judesiu ištraukė lygintuvo laidą iš rozetės. – Mantai, aš ketverius metus moku šitą paskolą. Ketverius metus atiduodu septyniasdešimt procentų savo pajamų už butą, kuriame teisiškai esu niekas.
– Ir vėl ta pati giesmė! – Mantas pavartė akis. – Kiek dar galima tampyti šitą temą? Šimtą kartų aiškinau: butas užrašytas mamai, nes jai, kaip pensininkei ir darbo veteranei, priklausė palankesnės palūkanos. Mes sutaupėme krūvą pinigų! Juk visa tai mūsų šeimai!
– Kuriai šeimai, Mantai? – Eglė priėjo prie lango, už kurio į stiklą plakėsi rudens lietus. – Pagal dokumentus šitame bute tokios šeimos nėra. Yra viena savininkė – Ona. Ir esame mes, nuomininkai, mokantys už jos turtą. Tiksliau, ne mes, o aš. Nes tavo „sezoninis štilis“ kažkodėl tęsiasi visus metus.
– Tu dabar man pinigais priekaištausi? – vyro balsas pakilo, tapo beveik spiegiamas. – Pasidarei materialistė, taip? Aš irgi prisidedu! Aš remontą dariau! Tapetus klijavau!
– Tapetus, kuriuos nupirkome už mano premiją. Mantai, aš pavargau. Šiandien buvau pas odontologą, man reikia dėti karūnėlę. Tai kainuoja. O pinigų neturiu, nes rytoj – įmoka. Penkerius metus vaikštau su tuo pačiu žieminiu paltu. Tavo mama praėjusią savaitę gyrėsi naujais kailiniais, nes, žinoma, gali atsidėti pensiją – juk vaikai padeda jai su būstu.
– Neskaičiuok mano mamos pinigų! – Mantas pašoko nuo kėdės. – Tai žema! Ji įsileido mus į savo butą, o tu…
– Įsileido į butą, kurį apmoku aš? Koks nepaprastas dosnumas!
– Gana. Užteks isterijų. Perveski pinigus, nenoriu rytoj degti iš gėdos prieš mamą, jei jai paskambins iš banko. Ir pašildyk vakarienę, aš alkanas.
Mantas vėl užsimaukšlino ausines, visu kūnu parodydamas, kad pokalbis baigtas. Eglė žiūrėjo į jo pakaušį ir jautė, kaip krūtinėje ima plėstis ledinė tuštuma. Meilė, kantrybė, viltis – visa tai akimirksniu išgaravo, o jų vietoje liko šaltas, blaivus aiškumas.
Nieko neatsakiusi ji išėjo iš kambario, pasiėmė telefoną ir atsidarė banko programėlę. Sąskaitoje buvo aštuoni šimtai eurų. Kaip tik užtektų įmokai, ir dar šiek tiek liktų maistui. Jos pirštas sustingo virš mygtuko „pervesti“.
Tą akimirką ji prisiminė vakarykštį pokalbį, kurį visai netyčia nugirdo. Ona buvo užėjusi į svečius ir virtuvėje gėrė arbatą, kol Eglė trumpam nubėgo į parduotuvę. Grįžusi anksčiau, nei buvo planavusi, ji tyliai pravėrė duris ir išgirdo uošvės balsą. Ona kalbėjosi telefonu su vyresniąja dukra, Eglės svaine Elena.
„Taip, Elenute, viskas vyksta pagal planą. Įmokos už butą mokamos tvarkingai. Remontą jie padarė gerą.“