„Eglė juk kruopšti, viską išblizgino taip, kad net švyti. O kai paskola bus išmokėta, tada jau nuspręsime, kaip geriau pasielgti. Kam Mantui tas butas? Jis nepatikimas vyras, o ir jo žmona… šiandien viena, rytoj kita. Tau su vaikais jo reikės labiau, juk viena viską tempi. Užrašysiu tau dovanojimo sutartimi, nesijaudink. Svarbiausia, kad iki tol jie mokėtų.“
Vakar Eglė dar bandė save įtikinti, kad kažką suprato ne taip. Galbūt ne taip nugirdo, gal iš konteksto ištraukė ne tuos žodžius. Juk motina negalėtų taip pasielgti su savo sūnumi, o uošvė — su marčia, kuri tiek metų ją priėmė atvira širdimi. Tačiau šiandien, žiūrėdama į abejingą vyro nugarą, ji pagaliau pamatė visą paveikslą.
Eglė uždarė banko programėlę. Tada atsidarė kitą — nakvynės ir poilsio vietų rezervavimo puslapį.
Po dešimties minučių ji grįžo į kambarį.
– Mantai.
– Na? Pervedėi? – suburbėjo jis net neatsisukdamas.
– Ne.
Žaidime jis taip staigiai sustabdė savo veikėją, kad ekrane tankas trenkėsi tiesiai į sieną.
– Kaip tai „ne“? Kas nors užstrigo? Programėlė neveikia?
– Viskas veikia puikiai. Aš tiesiog nebemokėsiu.
Mantas pagaliau atsisuko. Jo veide vienu metu šmėstelėjo ir nuoširdus nesupratimas, ir beveik paniška baimė.
– Tu juokauji? Egle, rytoj dvidešimt penkta diena!
– Žinau. Tegul moka Ona. Butas juk jos. Arba mokėk tu. Arba Elena, nes vis tiek vėliau tame bute gyvens ji.
– Kokia dar Elena? Tu iš proto išsikraustei? Kuo čia dėta mano sesuo?
– Labai netgi dėta, Mantai. Vakar girdėjau, kaip tavo mama kalbėjo telefonu. Ji planuoja, kai paskola bus išmokėta, padovanoti butą Elenai. Nes Elena turi vaikų, o tu, cituoju, esi „nepatikimas vyras“.
Mantas iš pradžių išbalo, o po akimirkos jo veidą išmušė raudonos dėmės.
– Tu klausaisi svetimų pokalbių?!
– Aš įėjau į namus, kuriuose gyvenu. Išgirdau netyčia. Bet dabar tai nebesvarbu. Svarbu tai, kad daugiau nebūsiu jūsų šeimyninės gerovės rėmėja. Nusiplaunu rankas.
– Mama negalėjo taip pasakyti! Tu viską išsigalvoji, kad pateisintum savo godumą! Tuoj pat pervesk pinigus!
– Ne. Rytoj užsirašiau pas odontologą. O savaitgaliui nusipirkau kelialapį į sanatoriją. Mano nervams seniai reikia gydymo.
– Tu… visai pakvaišai? Kokia dar sanatorija? O paskola?!
– Tai ne mano rūpestis.
Tą vakarą jų bute kilo toks skandalas, kokio per visus santuokos metus dar nebuvo buvę. Mantas rėkė, trypė kojomis, kaltino Eglę išdavyste ir tuo, kad ji esą nori išmesti jo motiną į gatvę, nors Ona turėjo savo puikų dviejų kambarių butą. Eglė tuo metu tyliai krovėsi daiktus. Ne viską — tik tai, ko galėjo prireikti pirmosiomis dienomis.
– Jei dabar išeisi, atgal tavęs nebeįleisiu! – šaukė Mantas, sekdamas paskui ją koridoriumi.
– Ne tavo butas, kad spręstum, įleisti mane ar ne, – ramiai atsakė ji, užtraukdama kelioninio krepšio užtrauktuką. – Tai tavo motinos butas. Su ja ir aiškinkis.
Naktį ji praleido pas draugę. Viduje buvo skaudu, bet kartu keistai lengva. Lyg nuo pečių būtų nusiritęs sunkus akmenų maišas, kurį ji ilgai tempė į kalną.
Rytas prasidėjo ne kava, o uošvės skambučiu.
– Egle! – Onos balsas skambėjo tarsi dūžtantis stiklas. – Ką tu sau leidi? Mantas man paskambino, sakė, kad sulaikei pinigus! Bankas atsiuntė pranešimą, kad sąskaitoje nepakanka lėšų! Tu nori sugadinti mano kredito istoriją?
– Labas rytas, Ona, – Eglė truputį atitraukė telefoną nuo ausies. – O kodėl turėčiau mokėti aš? Butas jūsų. Paskola irgi jūsų. Tai ir mokėkite.
– Kaip tu drįsti su manimi taip kalbėti?! Mes juk buvome susitarę! Jūs ten gyvenate, jūs ir mokate!
– Mes buvome susitarę kurti šeimos namus. Nebuvome susitarę, kad aš finansuosiu būstą jūsų dukrai Elenai.
Kitame laido gale nusileido sunki, tiršta tyla.
– Tu… iš kur tai žinai? – uošvės balsas prislopo, tapo ir saldus, ir grėsmingas vienu metu.
– Žemė ausis turi. Žinote, Ona, ketverius metus buvau kvaila. Bet net ir sunkiausiais atvejais kartais ateina prablaivėjimo akimirka. Aš paduosiu skyryboms. O savo nekilnojamąjį turtą išlaikykite pati. Turite pensiją, turite naujus kailinius. Parduokite juos — keliems mėnesiams tikrai užteks.
– Tu gyvate! – suspiegė uošvė. – Aš tave prakeiksiu!