„Sūnus prasitarė, kad nusipirkai trijų kambarių butą pačiame miesto centre. Tame bute gyvensiu tik aš!“ — pareiškė anyta.
Eglė išėjo iš biuro ir pasuko automobilio link. Diena buvo sekinanti: trys susitikimai su klientais, kalnai dokumentų ir, rodos, nesibaigiantys telefono skambučiai. Jau penkerius metus ji dirbo teisininke stambioje įmonėje, todėl prie tokio ritmo buvo seniai pripratusi.
Eglė nuo jaunystės mokėjo siekti savo. Dar studijuodama universitete ji susirado papildomą darbą, nes nenorėjo būti priklausoma nuo tėvų. Nors Vytautas ir Rasa, statybinių medžiagų parduotuvių tinklo savininkai, būtų galėję dukrai suteikti visiškai nerūpestingą gyvenimą, Eglė atkakliai troško viską susikurti pati.
Prieš trejus metus ji ištekėjo už Manto, programuotojo iš IT įmonės. Juodu susipažino bendrų pažįstamų darbovietės vakarėlyje. Eglei jis iš karto patiko: ramus žvilgsnis, švelni šypsena ir gebėjimas klausytis taip, lyg pašnekovas jam būtų svarbiausias žmogus pasaulyje. Tik vėliau paaiškėjo, kad tas jo nuolankumas ir taikus būdas galiojo visiems be išimties, ypač jo motinai Janinai. Santykių pradžioje Eglė to dar nepastebėjo.
Jauna šeima nuomojosi dviejų kambarių butą miesto pakraštyje. Būstas buvo pakenčiamas, tačiau Eglė vis dažniau svajojo apie savo namus. Vos pradėjusi dirbti, ji ėmė taupyti: kiekvieną mėnesį trečdalį atlyginimo atidėdavo pradiniam įnašui. Mantas taip pat kaupė pinigus, bet gerokai mažesnėmis sumomis. Jis aiškino, kad padeda mamai ir jaunesniajam broliui Tadui.
Per trejus metus Eglei pavyko sutaupyti maždaug dvidešimt tūkstančių eurų. Manto santaupos siekė tik penkis tūkstančius. Ji vyrui dėl to nepriekaištavo — suprato, kad žmonių prioritetai skiriasi. Tačiau kai kartą šeimoje prabilo apie buto pirkimą, Vytautas netikėtai pasiūlė pagalbą.
— Eglute, mudu su mama pasitarėme ir nusprendėme tau skirti šimtą tūkstančių eurų būstui, — per sekmadienio pietus ramiai tarė tėvas. — Tu mūsų vienintelė dukra. Norime, kad gyventum oriai. Tavo amžiuje glaustis nuomojamame bute jau nebe laikas.
Eglė apkabino tėvus, neslėpdama iš dėkingumo sudrėkusių akių. Su tokia suma atsivėrė galimybė ieškoti ne šiaip kokio varianto, o tikrai gero būsto.
Paieškos užtruko visą mėnesį. Ji peržiūrėjo dešimtis skelbimų, apvažiavo kone pusę miesto, kol pagaliau rado tai, ko ieškojo: trijų kambarių butą naujos statybos name, pačioje miesto širdyje. Aštuoniasdešimt kvadratinių metrų, daug šviesos, patogus išplanavimas. Kaina — du šimtai penkiasdešimt tūkstančių eurų. Likusią dalį buvo galima pasiimti būsto paskola palankiomis sąlygomis.
— Mantai, pažiūrėk, koks jis nuostabus! — Eglė rodė vyrui nuotraukas telefone. — Trys kambariai, didelė virtuvė su svetaine, du vonios kambariai. Įsivaizduoji?
Mantas linktelėjo ir perbraukė pirštu per ekraną, apžiūrinėdamas nuotraukas.
— Gražu. Tik… kieno vardu bus registruotas butas?
Eglė akimirkai nutilo. Šį klausimą ji jau buvo apgalvojusi iš anksto.
— Mantai, norėčiau, kad jis būtų mano vardu. Suprask, pinigus davė mano tėvai. Tai jų dovana man, asmeniškai. Man svarbu, kad butas priklausytų man. Dėl saugumo.
Manto antakiai susiraukė.
— Vadinasi, aš tiesiog gyvensiu tavo bute? Kaip koks nuomininkas?
— Nekalbėk nesąmonių. Tu mano vyras, tai bus mūsų namai. Tiesiog teisiškai savininkė būsiu aš. Patikėk, taip bus teisingiausia.
Mantas sunkiai atsiduso ir galiausiai sutiko, nors iš veido buvo matyti, kad toks sprendimas jam ne prie širdies. Tačiau ginčo jis nekėlė.