Sūnus prasitarė, kad nusipirkai trijų kambarių butą pačiame centre. Tame bute gyvensiu tik aš! — pareiškė uošvienė.
Eglė išėjo iš biuro ir patraukė automobilio link. Diena buvo išvarginusi: trys susitikimai su klientais, krūvos dokumentų ir, rodos, nesibaigiantys telefono skambučiai. Jau penkerius metus ji dirbo teisininke didelėje įmonėje, todėl prie tokio ritmo buvo pripratusi, nors nuovargis vis tiek kartais slėgdavo pečius.
Nuo jaunystės Eglė pasižymėjo užsispyrimu ir aiškiu tikslo jausmu. Dar studijuodama universitete ji susirado papildomą darbą, nes nenorėjo būti visiškai priklausoma nuo tėvų. Antanas ir Ona, valdę statybinių medžiagų prekybos tinklą, būtų galėję dukrai suteikti lengvą ir patogų gyvenimą, tačiau Eglė troško viską užsidirbti pati.
Prieš trejus metus ji ištekėjo už Tomo — programuotojo, dirbusio IT bendrovėje. Jie susipažino bendrų pažįstamų įmonės vakarėlyje. Eglei Tomas iškart pasirodė patrauklus: ramiai šypsojosi, mokėjo klausytis, nepertraukdavo ir atrodė patikimas. Tik vėliau paaiškėjo, kad tas jo nuolaidumas galioja visiems be išimties, ypač mamai Janinai. Tačiau santykių pradžioje Eglė šios savybės dar nepastebėjo.
Jaunavedžiai išsinuomojo dviejų kambarių butą miesto pakraštyje. Būstas buvo padorus, gyventi buvo galima, bet Eglė vis dažniau svajojo apie savus namus. Vos pradėjusi dirbti, ji ėmė taupyti: kiekvieną mėnesį trečdalį atlyginimo atsidėdavo pradiniam įnašui. Tomas irgi šiek tiek kaupė, tik kur kas kukliau. Jis aiškino, kad dalį pinigų skiria mamai ir jaunesniajam broliui Mantui.
Per trejus metus Eglei pavyko surinkti maždaug dvidešimt tūkstančių eurų. Tomo santaupos siekė tik penkis tūkstančius. Ji dėl to vyro nekaltino ir nepriekaištavo — juk kiekvienas žmogus savaip dėlioja prioritetus. Vis dėlto, kai namuose vis rimčiau pradėta kalbėti apie buto pirkimą, netikėtai pagalbą pasiūlė Antanas.
— Egle, mes su mama pasitarėme ir nusprendėme tau skirti šimtą tūkstančių eurų butui, — per sekmadienio pietus ramiai pasakė tėvas. — Tu esi mūsų vienintelė dukra. Norime, kad gyventum oriai. Tavo amžiuje blaškytis po nuomojamus butus — ne išeitis.
Eglė apkabino abu tėvus. Akyse sužibo dėkingumo ašaros, ir ji nė nemėgino jų slėpti. Su tokia suma jau buvo galima dairytis ne šiaip kompromiso, o tikrai gero būsto.
Paieškos užtruko visą mėnesį. Eglė peržiūrėjo dešimtis skelbimų, apvažiavo pusę miesto, apžiūrėjo įvairiausių variantų, kol galiausiai rado tai, apie ką svajojo: trijų kambarių butą naujos statybos name, pačioje miesto širdyje. Aštuoniasdešimt kvadratinių metrų, daug šviesos, patogus išplanavimas. Kaina — du šimtai penkiasdešimt tūkstančių eurų. Likusią dalį buvo galima pasiimti būsto paskola palankiomis sąlygomis.
— Tomai, pažiūrėk, koks gražus! — Eglė rodė vyrui nuotraukas telefone. — Trys kambariai, erdvi virtuvė su svetaine, du vonios kambariai! Ar gali įsivaizduoti?
Tomas linktelėjo ir kurį laiką tyliai vartė nuotraukas.
— Puiku. Tik… kieno vardu bus registruojamas butas?
Eglė nutilo. Šį klausimą ji jau buvo apgalvojusi iš anksto.
— Tomai, norėčiau, kad jis būtų mano vardu. Suprask… pinigus davė mano tėvai, tai jų dovana man asmeniškai. Noriu, kad teisiškai butas priklausytų man. Dėl saugumo.
Tomo antakiai susitraukė.
— Vadinasi, aš tiesiog gyvensiu tavo bute? Kaip koks nuomininkas?
— Nekalbėk nesąmonių. Tu mano vyras, tai bus mūsų namai. Tiesiog dokumentuose savininkė būsiu aš. Tomai, patikėk, taip bus teisingiausia.
Tomas sunkiai atsiduso ir galiausiai sutiko, nors iš veido buvo matyti, kad toks sprendimas jam ne prie širdies. Tačiau ginčytis jis nepradėjo.