Jis apskritai nemėgo barnių ir visada stengdavosi jų išvengti.
Sandoris buvo sutvarkytas greičiau, nei Eglė tikėjosi. Praėjus vos dviem savaitėms, ji jau spaudė delne naujojo buto raktus. Tuščiuose kambariuose ji sukosi tarsi vaikas, apimta džiaugsmo, mintyse dėliodama būsimą gyvenimą: kur stovės sofa, kokios spalvos plytelės tiks voniai, ant kurios sienos kabės didelis veidrodis. Tomas, šypsodamasis žmonos laime, vaikščiojo paskui ją su matavimo juosta ir kantriai matavo sienas.
— Reikėtų paskambinti mano tėvams ir dar kartą padėkoti, — tarė Eglė, prisėsdama ant palangės. — Jei ne jie, būtume dar dešimt metų taupę.
— Žinoma, — linktelėjo Tomas. — Ir mamai pasakysiu.
Jis jau traukė telefoną iš kišenės.
— Kam? — Eglės balsas akimirksniu tapo atsargus.
— Kaip tai kam? Ji mano mama. Noriu pasidalyti gera žinia.
Eglė jau buvo bepraverianti burną prieštarauti, tačiau paskutinę akimirką susilaikė. Tomas tuo metu jau rinko numerį.
— Labas, mama! Klausyk, turim naujieną… Nusipirkom butą! Trijų kambarių, centre, aštuoniasdešimties kvadratų… Taip, naujos statybos… Aha, registravom Eglės vardu, nes didžiąją dalį pinigų davė jos tėvai… Ne, mama, suprantu… Tiesiog taip išėjo…
Klausydamasi pokalbio Eglė pajuto, kaip viduje ima augti nerimas. Janina niekada nebuvo lengvo būdo žmogus. Ji nuolat kišdavosi į jų reikalus, dalydavo patarimus, kurių niekas neprašė, o blogiausia — buvo šventai įsitikinusi, kad sūnus jai skolingas už viską pasaulyje. Eglė stengėsi su anyta laikytis atokiau, bet ne visada pavykdavo išlaikyti saugų atstumą.
Padėjęs ragelį Tomas atsisuko į žmoną.
— Mama nori apžiūrėti butą. Pakviečiau ją kitą savaitę.
— Puiku, — sausai atsakė Eglė, nors iš jos tono buvo aišku, kad jokio džiaugsmo ji nejaučia.
Savaitė pralėkė nepastebimai. Eglė su Tomu užsakė baldus, susitarė su meistrais dėl nedidelio remonto. Bute jau stovėjo visiškai naujas šaldytuvas, mažas staliukas ir dvi kėdės. Penktadienio vakarą Tomas priminė, kad rytoj atvažiuos jo mama.
— Tik pasistenk būti su ja malonesnė, gerai? — paprašė jis. — Žinau, kad jūs nelabai sutariate, bet ji vis dėlto mano mama.
— Aš visada elgiuosi mandagiai, — tuoj pat atkirto Eglė.
Šeštadienio rytą nuaidėjo durų skambutis. Eglė atidarė ir sustingo. Ant slenksčio stovėjo Janina, rankose laikydama du milžiniškus krepšius, o prie kojų buvo pastatytas dar vienas.
— Laba diena, Egle, — dirbtinai nusišypsojo anyta. — Padėk, vaikeli, įnešti daiktus.
Eglė mechaniškai paėmė vieną krepšį ir pasitraukė į šalį, leisdama jai įeiti. Janina žengė vidun ir iškart ėmė dairytis vertinančiu žvilgsniu.
— Na… visai neblogai. Nors aš būčiau rinkusis kitokį išplanavimą, bet gyventi galima.
Iš vonios išėjo Tomas, rankas šluostydamasis rankšluosčiu.
— Labas, mama! Kaip atvažiavai?
— Gerai, Tomai. Atsivežiau kelis daiktus.
— Kokius dar daiktus? — paklausė Eglė, padėdama krepšį ant grindų.
Janina išsitiesė, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsmeigė akis tiesiai į marčią.
— Mano sūnus pasakė, kad nusipirkai trijų kambarių butą miesto centre. Taigi šiame bute gyvensiu aš.
Eglė kelis kartus sumirksėjo, tarsi bandydama įsitikinti, ar tikrai teisingai išgirdo.
— Atsiprašau?
— Aš čia persikraustau, — ramiai pareiškė Janina. — Mantas po pusmečio veda, todėl mano butas atiteks jam ir jo būsimai žmonai. O man juk irgi reikia kažkur gyventi. Šitas butas tam kuo puikiausiai tinka: centras, trys kambariai — man pats tas.
Eglei kraujas plūstelėjo į veidą, ir ji vos įstengė sutramdyti kylantį pyktį.