Eglė ką tik nuleido nešiojamojo kompiuterio dangtį. Dar vienas projektas buvo baigtas ir išsiųstas, pagaliau galėjai bent akimirkai atgauti kvapą. Ji pasirąžė, mintyse jau matydama garuojančią arbatos puodelį ir laukiamą tylą, kai durys staiga trinktelėjo į sieną. Ant slenksčio stovėjo Tomas — įsitempusiu veidu, rankose laikydamas storą mėlyną segtuvą.
— Mama tau perdavė, — pasakė jis, ištiesdamas segtuvą taip, lyg tai būtų visiškai kasdieniškas daiktas.
Eglė lėtai paėmė jį, dar nesuprasdama, kas vyksta. Atvertusi pamatė tvarkingai atspausdintus lapus, pilnus lentelių. Pusryčiai, pietūs, vakarienė. Visai savaitei. Receptai, produktų sąrašai, netgi nurodytas patiekimo laikas.
— Kas čia dabar? — jos balsas nuskambėjo tyliau, nei ji pati tikėjosi.
— Mama sudarė valgiaraštį. Nuo šiol gaminsi pagal jį.
Tomas ištarė tai tokiu ramiu tonu, tarsi kalbėtų apie orų prognozę. Eglei per nugarą nubėgo šiurpas.
— Tu rimtai? — ji prisivertė kalbėti ramiai. — Aš dirbu. Mes neturime namų šeimininkės. Ir net jei turėtume, tavo mama neturi jokios teisės…
— Ji tik nori, kad aš normaliai maitinausi, — pertraukė jis. — Juk žinai, man gastritas.
Eglė taip stipriai suspaudė segtuvą, kad lapai viduje susiglamžė.
— Tau gastritas ne todėl, kad aš blogai gaminu. O todėl, kad biure kemši greitą maistą.
— Nedaryk problemos ten, kur jos nėra, — Tomas numojo ranka. — Tiesiog daryk taip, kaip parašyta.
Jis apsisuko ir nuėjo į kambarį, palikdamas ją virtuvėje su tuo mėlynu segtuvu rankose. Eglė pamažu atsisėdo ant kėdės. Galvoje sukosi tik viena mintis: „Ji net čia, mano virtuvėje, bando vadovauti?“
Po dešimties minučių Eglė jau rinko draugės numerį.
— Įsivaizduoji, ką tik gavau instrukciją, kaip turiu maitinti savo vyrą, — jos balsas virpėjo.
— Viešpatie, — kitame laido gale nusijuokė draugė. — Tu ką, ištekėjai už penkiamečio?
— Blogiau. Už mamos sūnelio.
Eglė numetė segtuvą ant stalo. Viduje viskas virė. Tačiau baisiausia buvo net ne tai. Baisiausia buvo suvokimas, kad tai — tik pradžia.
Praėjo savaitė nuo to mėlynojo segtuvo istorijos. Eglė jo daugiau taip ir neatvertė — įkišo į tolimiausią virtuvinės spintelės stalčių, lyg norėdama paslėpti blogą sapną. Ji gamino kaip visada: greitai, paprastai, be jokių įmantrybių, spausdama laiką tarp darbų ir buities.
Šeštadienio rytą jiedu su Tomu tingiai gurkšnojo kavą, kai į duris staiga įkyriai suskambo skambutis.
— Kas čia tokiu metu? — sumurmėjo Tomas ir nuėjo atidaryti.
Eglė išgirdo pažįstamą balsą ir akimirkai sustingo.
— Labas, sūneli! Važiavau pro šalį, pamaniau, užsuksiu pasižiūrėti, kaip laikotės!
Anyta, Rasa, jau aunėsi batus prieškambaryje. Rankose ji laikė didžiulį krepšį, prikrautą kažko sunkaus.
— Eglute, o kodėl tu be prijuostės? — tai buvo pirmieji jos žodžiai, vos tik ji įžengė į virtuvę.
Eglė pajuto, kaip nevalingai susigniaužė kumščiai.
— Labas rytas, Rasa. Mes jūsų nelaukėme…
— Tai aš ir neperspėjau, — maloniai nusišypsojo anyta. — Netikėtas patikrinimas visada sąžiningiausias.
Ji praėjo į virtuvę ir trenksmingai pastatė krepšį ant stalo.
— Atvežiau jums marinuotų daržovių stiklainių. Nors… — Rasa nužvelgė virtuvę, — sprendžiant iš netvarkos, jums turbūt ne iki atsargų.
Eglė apsidairė. Kriauklė buvo švari, viryklė nuvalyta, ant stalo stovėjo tik vienas puodelis.
— Mama, pas mus viskas gerai, — įsiterpė Tomas.
— Tikrai? — Rasa priėjo prie spintelės, perbraukė pirštu per viršutinę lentyną ir parodė jam dulkėtą pirštą. — Šitą tu vadini tvarka?
Eglė staigiai pakilo nuo kėdės.
— Rasa, jeigu jums nepatinka, kaip aš tvarkausi, galiu iškviesti valymo paslaugą. Žinoma, jūsų sąskaita.
Virtuvėje akimirkai stojo visiška tyla. Tomas užsikosėjo. Rasos skruostai paraudo.
— Sūneli, ar girdi, kaip tavo žmona kalba su tavo motina?
— Egle… — pradėjo Tomas.
— Ne, dabar tu paklausyk, — ji jį pertraukė. — Aš dirbu tiek pat, kiek ir tu. Moku pusę būsto paskolos. Ir į mano namus ateinama rengti apžiūrų?
Rasa netikėtai nusišypsojo, bet ta šypsena buvo aštri.
— Brangioji, mano laikais žmonos mokėjo palaikyti namus švarius ir dar pagamindavo pietus iš trijų patiekalų.
— Jūsų laikais, Rasa, žmonos nemokėjo būsto paskolos ir nedirbo po dešimt valandų per dieną, — šaltai atsakė Eglė.
Tomas staiga pašoko.
— Gana! Mama atvažiavo į svečius, o jūs čia aiškinatės santykius. Egle, atsiprašyk.
Ji pažvelgė į vyrą, paskui į anytą, kuri jau pilstė atsivežtus barščius į lėkštes, tarsi nieko nebūtų nutikę.
— Gerai, — tyliai tarė Eglė. — Atsiprašau, Rasa. Eisiu susitvarkyti.
Ji išėjo iš virtuvės jausdama, kaip dreba rankos. Miegamajame uždarė duris ir atsirėmė į jas nugara. Iš virtuvės sklido juokas ir šaukštų skimbčiojimas.
Kišenėje suvibravo telefonas. Žinutė nuo draugės:
„Na, kaip tavo laisvadienis?“
Eglė lėtai surinko atsakymą:
„Ką tik man priminė, kad esu bloga žmona. O kaip tavo?“
Ji jau žinojo — viskas tik prasideda. Tačiau kito „patikrinimo“ ji neketino praleisti pro akis.
Dvi savaitės prabėgo palyginti ramiai. Eglė beveik patikėjo, kad istorija su segtuvu ir netikėtu anytos vizitu liko praeityje. Bet trečiadienio vakarą suskambo Tomo telefonas. Jis išėjo kalbėtis į balkoną, tačiau pro ploną stiklą Eglė vis tiek nugirdo nutrūkstančias frazes.
— Taip, mama, pervesiu… Ne, ji neprieštaraus… Žinoma, suprantu…
Kai Tomas grįžo į kambarį, jo veidas buvo įsitempęs.
— Kas nutiko? — paklausė Eglė, padėdama į šalį knygą.