— Nieko rimto, — Tomas numojo ranka, nors balsas skambėjo visai ne taip ramiai. — Mamai prireikė šiek tiek pinigų. Balkoną remontuoja.
— Kiek tas „šiek tiek“? — Eglė įsmeigė į jį akis.
— Tik septynis tūkstančius eurų.
Puodelis jos rankoje trinktelėjo į stalą taip staigiai, kad arbata išsiliejo ant staltiesės.
— Septynis tūkstančius? Iš kur mes turime tokią sumą?
— Juk esame šį tą atsidėję, — Tomas nusuko žvilgsnį.
— Tie pinigai buvo mūsų atostogoms. Ir šaldytuvui, kuris jau vos kvėpuoja.
— Mama grąžins iki vasaros, — jis nerūpestingai mostelėjo. — Aš jau pervedžiau.
Eglė pašoko nuo kėdės.
— Tu rimtai? Net neketinai manęs paklausti? Tai mūsų bendri pinigai!
— Nerėk. Čia mano mama. Kaip aš jai galėjau atsakyti?
Tą pačią akimirką suskambo Eglės telefonas. Ekrane švietė nepažįstamas numeris.
— Klausau?
— Eglute, čia teta Janina, — ragelyje pasigirdo saldus, lyg sirupu aplietas balsas. — Turiu į tave tokį mažą prašymėlį…
Eglė stipriau suspaudė telefoną.
— Kokį prašymą?
— Mano Žučkai rado… na, tokį bjaurų dalyką… Reikia operacijos. Dešimties tūkstančių eurų. Juk saviems neatsuksi nugaros?
Eglė lėtai nusileido atgal ant kėdės.
— Teta Janina, mes tokių pinigų neturime.
— Kaip tai neturite? — balsas akimirksniu prarado saldumą. — Butą juk išsimokėtinai turite, mašina nauja stovi. Tai ką, šuo tau jau ne gyva būtybė?
— Aš…
— Gerai, pasikalbėsime susitikus! — Janina grubiai nutraukė pokalbį.
Eglė pažvelgė į vyrą. Tomas sėdėjo įbedęs akis į savo telefoną.
— Girdėjai?
— Na, padėk tetai, — sumurmėjo jis. — Ji vis dėlto giminė.
— O iš kur man paimti dešimt tūkstančių? Eiti dirbti trimis pamainomis?
— Gali pasiimti paskolą, — burbtelėjo Tomas. — Aš juk mamai padėjau…
Tą sekundę Eglei viskas tapo aišku. Ji staigiai pačiupo jo telefoną. Pervedimų istorijoje vienas po kito švietė mokėjimai Rasai: pusantro, du, tris tūkstančius. Ir taip — pastaruosius šešis mėnesius.
— Tu… tu visą šitą laiką… — jos balsas užlūžo.
— Ji mano motina! — Tomas išplėšė telefoną jai iš rankų. — Ji mane užaugino!
— O aš kas? Kas aš tau? Melžiama karvė?
Tuo metu suskambo durų skambutis. Ant slenksčio stovėjo Rasa su didžiuliu maišu rankose.
— Atvežiau jums lauktuvių! — linksmai tarė ji, bet pamačiusi jų veidus suraukė antakius. — Kas čia atsitiko?
— Nieko, mama, — Tomas iškart sujudo. — Užeik.
— Rasa, — Eglė atsistojo tarp jų. — Jūsų sūnus ką tik pervedė jums mūsų atostogoms skirtus pinigus. O dabar teta Janina reikalauja dešimties tūkstančių Žučkos operacijai.
Rasa tik pavartė akis.
— Ir kas čia tokio? Janina — šeima. Ar tu tokia godžiai skaičiuoji kiekvieną eurą? Mano sūnus nusipelnė žmonos, kuri gerbtų jo artimuosius.
Eglė netikėtai nusijuokė. Juokas buvo keistas, trūkinėjantis, nervingas.
— Dabar supratau. Aš čia apskritai nereikalinga. Jūs turite savo šeimyninį savitarpio pagalbos būrelį. Tik kažkodėl jis finansuojamas iš mano kišenės.
Ji apsisuko, pasiėmė rankinę ir raktus.
— Kur tu eini? — išsigandęs paklausė Tomas.
— Į banką. Imti paskolos Žučkos operacijai. Juk, panašu, dabar esu oficiali jūsų giminės rėmėja.
Durys trenkėsi taip, kad koridoriuje nuaidėjo aidas. Lifto kabinoje Eglė pajuto, kaip skruostais ima riedėti ašaros. Ji išsitraukė telefoną ir parašė draugei: „Atrodo, ištekėjau ne už vyro. Ištekėjau už visos jo giminės.“
Ji dar nežinojo, kad tai tik pradžia. Po valandos šeimos pokalbių grupėje Janina įkels nuotrauką su nauju kailiniu ir prierašu: „Ačiū brangiesiems už pagalbą! Žučkai jau geriau!“
Iš banko Eglė grįžo su sunkiu voku rankinėje. Dešimt tūkstančių eurų. Paskola, kurią jai patvirtino su absurdiškai didelėmis palūkanomis. Prie laiptinės ji sustojo, spaudė telefoną delne ir žiūrėjo į šeimos pokalbyje jau puikuojančią Janinos nuotrauką — ta pati moteris stovėjo pasipuošusi nauju audinės kailiniu.
„Ačiū brangiesiems už pagalbą! Žučkai jau geriau!“
Po nuotrauka pylėsi susižavėjimo kupini komentarai:
„Koks prabangus kailinukas!“
„Janina, tu tikra karalienė!“
„Egle, šaunuolė, kad nepalikai giminaitės bėdoje!“
Liftas kilo lėtai, o Eglės galvoje dundėjo viena mintis: „Kas čia, po velnių, vyksta? Kaip jie išdrįso?“
Buto durys buvo praviros. Iš virtuvės sklido balsai.
— Žinoma, ji iš prigimties šykšti, — girdėjosi Rasos tonas. — Mano marti net barščių normaliai neišverda, bet skaičiuoti svetimus pinigus moka puikiai.
— Mama, gal nereikia taip, — nedrąsiai bandė įsiterpti Tomas.
Eglė įėjo į virtuvę. Visi staiga nutilo. Prie stalo sėdėjo Rasa, Tomas ir Janina — su tuo pačiu naujutėlaičiu kailiniu. Ant stalo gulėjo pradėtas tortas ir stovėjo šampano butelis.
— O štai ir mūsų geradarė! — suklykė Janina, mosuodama taure. — Eglute, eikš pas mus, išgersime už mano naują kailinuką!
Eglė ramiai padėjo rankinę ant stalo.
— Štai tavo dešimt tūkstančių, — lygiu balsu ištarė ji, ištraukdama voką. — Pinigai Žučkos operacijai. Nors, sprendžiant iš nuotraukos, šuo pasveiko tiesiog akimirksniu.
Janina paraudo, bet tuoj pat prapliupo juoku.
— Na ką tu, Eglute, taip rimtai! Kailinis senas, aš tik pajuokavau!
— Tikrai? — Eglė atidarė telefone nuotrauką ir parodė ekraną. — O čia ant rankovės etiketė: „2024 kolekcija“. Labai jau senas kailinis, nėra ką pasakyti.
Rasa staigiai pakilo nuo kėdės.
— Gana! Tu visiškai negerbi vyresnių? Janina — tavo giminė!
— Mano? — Eglė karčiai nusijuokė. — Mano giminės neima paskolų kailiniams, kol aš arių per du darbus.
Tomas pagaliau pakėlė akis.
— Egle, liaukis. Tu darai man gėdą prieš šeimą.
— Aš darau gėdą? — jos balsas sudrebėjo. — Tu išleidai visus mūsų pinigus savo motinai, tavo teta apgaule išviliojo iš manęs dešimt tūkstančių, o dabar jos čia švenčia už mano sąskaitą — ir gėdą darau aš?
Rasa priėjo arčiau.
— Jeigu nemoki elgtis, mes tave išmokysime. Nuo rytojaus gaminsi pagal mano sudarytą meniu ir tvarkysiesi pagal mano nustatytą grafiką.