Skyrybų dokumentus pateikęs buvęs vyras buvo įsitikinęs, kad žmoną paliks be namų ir be pinigų, tačiau jo laukė netikėtas smūgis.
Eglė jau geras dešimt minučių suko rankose tas pačias puodelių lėkšteles ir jas šluostė, nors jos seniai buvo sausos. Mintys galvoje pynėsi į mazgą, pirštai virpėjo. Ausyse vis dar skambėjo Jono balsas:
„Padaviau prašymą skirtis. Namas liks man, sąskaitos irgi. Pati supranti: viskas registruota mano vardu.“
Trisdešimt dveji metai santuokoje. Trisdešimt dveji. Ir visa tai buvo nubraukta vienu sakiniu. Net ne per vakarienę, ne pasodinęs ją rimtam pokalbiui, o lyg tarp kitko, kraudamasis kažkokius dokumentus į portfelį.
Suvibravo telefonas. Skambino sūnus.
— Mama? Kaip tu laikaisi? — Manto balse buvo girdėti nerimas.
— Normaliai, — Eglė sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gumulą. — Viskas gerai.
— Tėtis man paskambino. Ar tai tiesa?
— Taip.
— Dieve, mama, kaip tu gali taip ramiai kalbėti? Jis juk… jis nori su tavimi išsiskirti!
— O ką man daryti, Mantai? Rėkti? Pulti į isteriją?
Eglė pastatė puodelį į lentyną. Trisdešimt dvejus metus ji dėliojo juos pagal dydį. Jonas visada mėgo nepriekaištingą tvarką.
— Jis pasakė, kad namas ir pinigai sąskaitose priklauso jam, — tyliai pridūrė ji.
— Ką?! Kaip jis drįsta? Juk viską kūrėte kartu!
— Kartu… — Eglė karčiai šyptelėjo. — Tik popieriuose visur įrašytas jis.
Netrukus suskambo durų skambutis. Už slenksčio stovėjo kaimynė Rasa — vienintelė draugė, kuri per visus tuos metus nenutolo, nors Jonas visada stengėsi gyventi uždarai ir nieko per daug neprisileisti.
— Eglute! — Rasa puolė ją apkabinti. — Jau visi kalba. Tai… tai tavo vyras!
— Iš kur žinai? — Eglė tepajėgė ištarti.
— Lina iš antros laiptinės jį matė su kažkokia jaunesne moterimi. Jie apžiūrinėjo naujos statybos butą. Tavo Jonas jai pasakė: „Po skyrybų čia atsikraustysime.“
Eglė atsirėmė į sieną. Viduje lyg kas būtų nutrūkę.
— Vadinasi, jis turi kitą?
— Tu nežinojai? — Rasa susigūžė ir prisidengė burną delnu. — Viešpatie, kokia aš kvaila…
Tą naktį Eglė nė akimirkai neužmigo. Ji traukė iš dėžučių senas nuotraukas ir ilgai į jas žiūrėjo. Štai jų vestuvės — ji kuklia balta suknele, veidas šviečia iš laimės. Štai pirmosios atostogos — jūra, saulė, nerūpestingos šypsenos. Mažutis Mantas ant rankų. O iš pastarųjų penkerių metų bendrų nuotraukų beveik nebuvo. Tik Jonas — konferencijose, komandiruotėse, pristatymuose.
Ryte paaiškėjo dar vienas dalykas: Jono darbo kambaryje seifas buvo paliktas tuščias ir atviras. Jis išsinešė visus dokumentus. Net namo popierius — to paties namo, kurį jie statė drauge. Eglė puikiai prisiminė, kaip nešiojo plytas, kaip rinko tapetus, kaip atiduodavo savo mokytojos atlyginimą, kad tik statybos nesustotų.
— Taip lengvai nepasiduosiu, — pasakė ji savo atvaizdui veidrodyje.
Advokatų kontoroje tvyrojo vėsa ir kvepėjo kava.
— Esu Aurelija, — prisistatė advokatė. — Papasakokite viską nuo pradžių.
Eglė kalbėjo trūkčiojančiai, dažnai nutilo, ieškodama žodžių:
— Aš visada maniau… juk mes šeima… Niekada nesigilinau į tuos popierius…
— Taip pasielgia labai daug moterų, — linktelėjo Aurelija. — Tačiau yra ir gera žinia. Net jeigu turtas įregistruotas jūsų vyro vardu, pagal įstatymą santuokos metu įgytas turtas dalijamas abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis.
— Rimtai? — Eglė staigiai pakėlė akis. — Bet jis tvirtina…
— O ką jam dar sakyti? — advokatė vos šyptelėjo. — Žinoma, jis aiškins, kad viskas priklauso tik jam. Tai įprasta taktika. Ar turite kokių nors dokumentų? Čekių, sąskaitų, pasirašytų raštelių?
Grįžusi namo Eglė apvertė aukštyn kojomis visas spintas ir stalčius. Senoje dėžėje ji rado statybinėms medžiagoms pirkti išrašytas sąskaitas, taip pat kelis Jono pasirašytus raštelius, kai jis iš jos „pasiskolino“ pinigų verslui. Ji pati nežinojo, kodėl visa tai saugojo. Gal mokytojos įprotis — kiekvieną smulkmeną pagrįsti dokumentu.
Telefonas vėl suskambo.
— Ką tu išdarinėji? — Jono balsas buvo šaltas kaip ledas. — Jau bėgioji pas advokatus?
— Iš kur tu…
— Nesvarbu. Klausyk, Egle, — jo tonas staiga tapo švelnesnis. — Kam mums tas karas? Išsiskirkime ramiai. Pradžiai paliksiu tau šiek tiek pinigų.
— Šiek tiek? — Eglė stipriau suspaudė telefoną. — O kaip dėl pusės namo? Ir dėl mūsų bendro verslo?