— Kokio dar bendro? — Jonas nusijuokė, bet juokas nuskambėjo piktai. — Apie ką tu čia kalbi? Tu pensinio amžiaus dėstytoja. Koks dar verslas?
— Į jį ėjo ir mano pinigai. Turiu pasirašytų skolos raštelių.
— Skolos raštelių? — jo balsas vos pastebimai sutrūkčiojo. — Baik tu. Tai buvo dovanos.
— Vadinasi, tegul tai įvertina teismas, — netikėtai tvirtai ištarė Eglė ir nutraukė pokalbį.
Krūtinėje širdis daužėsi taip smarkiai, lyg būtų norėjusi ištrūkti. Ji niekada nebuvo kalbėjusi su Jonu tokiu tonu. Visą gyvenimą nusileisdavo, tylėdavo, atsitraukdavo. Trisdešimt dvejus metus ji rinkosi ramybę vietoj savęs. O dabar…
— Nejaugi aš tikrai tai pasakiau? — tyliai sušnibždėjo ji ir pirmą kartą po daugelio dienų nusišypsojo.
Toliau savaitės susiliejo į vieną miglotą ruožą. Eglė rinko pažymas, kvitus, senus dokumentus, vaikščiojo pas advokatę, bandė perprasti teisinius terminus. Kolegijoje pasiėmė atostogų — per paskaitas vis tiek nebūtų sugebėjusi susikaupti.
— Egle, tu visai sulysai, — kabinete pastebėjo kolegė Jurga. — Bent ką nors suvalgyk.
— Nėra kada, — ranka mostelėjo Eglė. — Reikia sutvarkyti popierius.
— Klausyk… o jis… negrasina tau?
— Kol kas tik telefonu, — kreivai šyptelėjo Eglė. — Skambina ir vis kartoja: „Atsipeikėk.“ Tarsi beprotė būčiau aš, supranti?
Tą vakarą jai paskambino sūnus.
— Mama, jis mane varo iš proto, — Manto balsas skambėjo pavargęs. — Kasdien skambina ir reikalauja, kad tave paveikčiau.
— O tu ką?
— Ką aš? Pasakiau, kad tai jūsų reikalas. Tada jis visai pasiuto.
Eglė sunkiai atsiduso. Mantas visada laikėsi atokiau nuo jos ir Jono konfliktų. Galbūt taip net buvo geriau.
— Mama, o tu pati kaip laikaisi?
— Laikausi, — ji nurijo gumulą gerklėje. — Žinai, radau senų nuotraukų. Atsimeni, kai namą statėme? Tu dar mažas buvai.
— Aišku, atsimenu! Plytas tampiau! — nusijuokė Mantas. — O tėtis tik komandas dalijo.
— Taip. O pinigus daviau aš.
— Ką?
— Būtent. Mano dėstytojos atlyginimas beveik visas išeidavo statybinėms medžiagoms. Net sąskaitos dar išlikusios.
— Nieko sau… O jis visiems aiškina, kad viską vienas padarė.
Telefonas supypsėjo — skambino Jonas. Eglė atmetė skambutį.
— Vėl jis. Dabar taip kasdien.
— Nekelk ragelio.
— Ir nekeliu. Bet jis ateina.
Vakar Jonas iš tiesų pasirodė be įspėjimo. Stovėjo tarpduryje su tuo pačiu žvilgsniu, kuriuo kadaise mokėjo ją nutildyti be žodžių. Anksčiau tai veikdavo. Dabar — nebe.
— Atiduok man tuos raštelius, — pareikalavo jis.
— Ne.
— Egle, tu žaidi su ugnimi.
— Ne aš, Jonai. Tu žaidi. Su manimi. Jau trisdešimt dvejus metus.
Išeidamas Jonas taip trenkė laukujėmis durimis, kad nuo sienos nubyrėjo tinko gabalėliai.
O šiandien atėjo ji. Jauna, išblizginta, pasitikinti savimi iki įžūlumo.
— Aš Ieva, — prisistatė nė nelaukdama kvietimo. — Mums reikia pasikalbėti.
— Apie ką? — Eglė sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Apie Joną. Jis kenčia. Jūs vis tiek skiriatės, tai kam tas spektaklis?
— Koks dar spektaklis?
— Visi tie… reikalavimai. Namas, pinigai.
— Mano pinigai, — pataisė Eglė.
— Na jau, kokie dar jūsų pinigai? — Ieva pavartė akis. — Jonas kūrė verslą, o jūs…
— O aš kas?
Mergina akimirkai sutriko.
— Na… buvote namų moteris.
— Trisdešimt metų dėstau kolegijoje.
— Nesvarbu! — atkirto Ieva. — Mes su Jonu mylime vienas kitą. O jūs…
— Kiek jums metų, Ieva?
— Dvidešimt septyneri, — išdidžiai atsakė ji.
— Kai buvau dvidešimt septynerių, irgi maniau, kad gyvenime viskas paprasta, — ramiai tarė Eglė. — Perduokite Jonui, kad lauksiu jo teisme.
Kai Ieva išėjo, Eglė dar ilgai stovėjo prieš veidrodį. Raukšlės, žilstelėjusios sruogos, pavargusios akys… Ne, ji negalėjo varžytis su ta mergina jaunyste. Bet juk ne dėl to viskas ir vyko.
— Aš kovoju ne dėl jaunystės, — pasakė ji savo atspindžiui. — Aš kovoju dėl teisybės.
Vakarop paskambino Aurelija.
— Egle Kazlauskiene, dokumentai parengti. Rytoj teikiame ieškinį.
— Taip greitai?
— O ko laukti? Mūsų pozicija labai stipri. Beje, jūsų buvęs vyras man skambino.
— Ko jis norėjo?
— Gąsdino, — advokatė lengvai nusijuokė. — Bet mane tokiais dalykais sunku išmušti iš vėžių. Ar jūs pasiruošusi teismui?
— Ne, — sąžiningai atsakė Eglė. — Bet kito pasirinkimo neturiu.