Rasa pamatė anytą anksčiau, nei ši spėjo pastebėti ją. Ona stoviniavo prie pokylių salės durų, pirštais taisė ant kaklo kabančią auksinę grandinėlę ir nužvelginėjo susirinkusiuosius taip, lyg mintyse skaičiuotų, kiek kainavo kiekvieno kostiumas. Rasa stabtelėjo prie įėjimo. Tą žvilgsnį ji pažinojo puikiai — šaltą, matuojantį, tarsi lombardo darbuotojo, sprendžiančio, ar daiktas apskritai ko nors vertas.
Jos suknelė buvo tamsiai mėlyna, paprasta, be blizgučių ir puošnių detalių. Ta pati, kuria ji vilkėdavo per visas šventes jau trečius metus iš eilės.
Ona ją išvydo tik tada, kai Rasa priėjo beveik visai šalia. Anyta krūptelėjo, jos veidas akimirkai persikreipė.
— Oi, Rasute, tau čia vietos nėra, — jos balsas nuskambėjo garsiai, per visą salę, perdėtai nustebęs ir saldus. — Vaikeli, turbūt duris supainiojai, ar ne? Pas mus čia vaišės rimtiems žmonėms, dalykinė vakarienė. Tavo vieta — kokia nors valgykla prie stoties. Nueik ten. Nedaryk sūnui gėdos prieš vadovybę, būk protinga.
Rasa nieko neatsakė. Į ją atsisuko dešimtys akių. Kažkas pašaipiai prunkštelėjo, kažkas, sutrikęs dėl svetimos gėdos, skubiai nusuko veidą. Už ilgo stalo, nukrauto taurėmis ir lėkštėmis su užkandžiais, sėdėjo Tomas. Jis pasitaisė brangų laikrodį ant riešo ir pažvelgė į žmoną taip, lyg priešais stovėtų atsitiktinė moteris, netyčia užklydusi ne į tą patalpą.
— Rasa, mama teisi, — ramiai ištarė jis. — Tu čia tiesiog nepritampi, supranti? Važiuok namo. Aš vėliau pats grįšiu.
Jis net nepakilo nuo kėdės. Net neparodė ketinimo prieiti. Tik vangiai mostelėjo ranka, tarsi fiziškai nustumdamas ją šalin, ir vėl atsisuko į svečius. Vienas vyras pilku kostiumu palinko prie kaimyno, kažką sušnabždėjo jam į ausį, ir abu vos sulaikė šypsenas.
Rasa apsisuko ir išėjo. Be ašarų. Be klausimų. Durys jai už nugaros užsivėrė tyliai, beveik negirdimai.
Lauke pūtė vėjas. Ji išsitraukė telefoną ir atsidarė banko programėlę. Visos įmonės kortelės buvo susietos su jos sąskaita — taip ji pati pareikalavo prieš penkerius metus, kai dengė Tomo skolas ir traukė jį iš duobės po žlugusio verslo. Tada skolų išieškotojai skambindavo naktimis, o vyras sėdėdavo virtuvėje išbalęs ir kartodavo: „Aš nesusitvarkiau. Aš viską praradau.“
Rasa pardavė tėvų namą kaime ir atidavė pinigus nė neklausinėdama. Naktimis tvarkė apskaitą, derėjosi su tiekėjais, kol jis tuo metu „atkūrinėjo reputaciją“. Tomas naudojosi kortelėmis ir buvo įsitikinęs, kad visa tai — jo paties nuopelnas.
Vienas judesys ekrane — ir įmonės kortelė buvo užblokuota. Rasa dar akimirką žiūrėjo į telefoną, tada įsidėjo jį į rankinę. Viskas buvo baigta.
O salės viduje svečiai, nieko nenujausdami, vėl atsipalaidavo.