Ona tuo metu jau buvo įsijautusi į dar vieną pasakojimą apie tai, kaip jos sūnus „viską susikūrė nuo visiško nulio“. Tomas priiminėjo sveikinimus, spaudė rankas vienam po kito ir mėgavosi tuo vaizdu. Jam atrodė, kad pagaliau viskas atrodo taip, kaip turi atrodyti: rimti žmonės aplink, prabangiai nukrautas stalas, pagarba, dėmesys.
Tada priėjo padavėjas su sąskaita. Tomas net nepažvelgė į sumą — tik lengvu, beveik nuobodžiaujančiu judesiu ištiesė kortelę. Terminalas pyptelėjo. Trumpa tyla. Dar vienas garsas. Mokėjimas atmestas.
— Pamėginkite dar kartą, — tarė Tomas, ir šypsena nuo jo veido jau buvo dingusi.
Padavėjas pakartojo veiksmą. Vėl atmetimas. Trečias bandymas baigėsi tuo pačiu.
Ona staigiai pakilo nuo stalo ir nužingsniavo prie baro, į administratore žvelgdama taip, lyg ši būtų asmeniškai ją įžeidusi.
— Kas čia per cirkai? Mano sūnui negali kilti jokių bėdų dėl pinigų. Darykite normaliai, o ne bet kaip.
Administratorė, jauna moteris tvarkingu tamsiu kostiumu, nė nemirktelėjo.
— Kortelę užblokavo sąskaitos savininkė. Rasa prieš kelias minutes panaikino prieigą. Galite atsiskaityti grynaisiais, kitu atveju kviesime apsaugą.
Salėje akimirksniu įsivyravo nejauki tyla. Vienas svečias išsitraukė telefoną, kitas nusisuko į šalį, apsimesdamas, kad nieko negirdėjo. Tomas išbalo, puolė prie savo mobiliojo ir surinko žmonos numerį. Ji neatsiliepė. Jis bandė dar kartą. Ryšys buvo nutrauktas.
Ona sugriebė jį už alkūnės ir, sukandusi dantis, sušnypštė:
— Tomai, tuojau pat sutvarkyk šitą nesąmonę! Skambink jai, tegul atblokuoja. Ar tu suvoki, kokia gėda?
Tačiau Tomas jos beveik negirdėjo. Pirštai karštligiškai lakstė per ekraną — jis mėgino prisiminti kitų sąskaitų slaptažodžius. Veltui. Viskas buvo susieta su Rasa. Jis net nebeprisiminė, kada ji tvarkė dokumentus, kur reikėjo jo parašo. Paprasčiausiai pasirašydavo tai, ką ji pakišdavo, nė neskaitydamas.
Svečiai ėmė kilti nuo stalo. Vienas sumurmėjo kažką apie skubius reikalus, kitas tiesiog tylomis pasuko durų link. Vyresnio amžiaus užsakovas pilku kostiumu priėjo prie Tomo ir palietė jam petį su pašaipia užuojauta.
— Pasitaiko, kolega. Žmoną reikėjo gerbti. Dabar jau vėlu.
Jis išėjo pirmas, o paskui jį vienas po kito išsiskirstė ir likusieji. Nepraėjo nė dešimt minučių, kai salė beveik visiškai ištuštėjo. Liko tik Tomas, jo motina ir administratorė, rankoje laikanti neapmokėtą sąskaitą.
— Turite dvidešimt minučių, — be jokios užuojautos pasakė ji. — Po to kviesiu apsaugą.
Ona iš rankinės iškratė kelis banknotus. Per mažai. Tomas išvertė kišenes ir rado tik smulkmenas. Vis tiek trūko. Administratorė žiūrėjo į juos šaltai, beveik smalsiai.
— Žmonai skambinote?
Tomas tylėjo. Ona garsiai įtraukė oro, tarsi ruoštųsi pratrūkti.