Onos skruostus išmušė raudonos dėmės.
— Ta kaimo mergšė… Kaip ji drįso! Aš jai dar…
— Mama, užteks, — Tomas ištarė tyliai, bet taip kietai, kad ji nutilo.
Tą akimirką jam viskas tapo aišku. Be Rasos jis neturėjo nieko. Nei tikros įmonės, nei pinigų sąskaitose, nei įrangos. Jis tebuvo graži iškaba, pritvirtinta prie svetimo pamato.
Tuo metu Rasa sėdėjo ant suoliuko autobusų stotelėje. Telefonas be perstojo virpėjo: pirmiausia skambino Tomas, paskui jo motina, tada vėl Tomas. Žinutės byrėjo viena po kitos: „Ką tu išdarinėji?“, „Baik kvailioti ir tuoj pat atblokuok“, „Grįžusi namo viską aptarsime, nedaryk spektaklio.“
Ji stebėjo, kaip ekrane viena po kitos atsiranda eilutės — vis piktesnės, vis labiau persunktos panikos. Galiausiai Rasa paspaudė išjungimo mygtuką. Ekranas užgeso, ir aplink pasidarė tylu.
Ji prisiminė, kaip pačioje pradžioje Tomas jai sakydavo: „Be tavęs nebūčiau išsivertęs, Ras.“ Tada ji tuo tikėjo. Manė, kad tai dėkingumas. Kad tai meilė. Tačiau jis nebuvo dėkingas — jis tiesiog ėmė. O kai ji nustojo būti patogi, kai svečiams prireikė paaiškinti, kas ji tokia, kai prie stalo turėjo atsirasti vieta ir jai, ją paprasčiausiai pastūmė į šalį.
Privažiavo autobusas. Rasa pakilo, įlipo vidun ir atsisėdo prie lango. Už stiklo slinko tamsus miestas — abejingas, svetimas, paskendęs savo šviesose. Bet pirmą kartą per daugelį metų ji pajuto, kad gali kvėpuoti laisvai.
Jeigu prie jų stalo jai neatsirado vietos, vadinasi, jos gyvenime nebeliko vietos jiems.
Po trijų dienų Tomas atvažiavo pas ją. Stovėjo prie durų susiglamžęs, pajuodusiais paakiais, nežinodamas, nuo ko pradėti.
— Rasa, na baikime tas nesąmones. Juk mes vis dėlto šeima.
Ji durų iki galo neatvėrė. Likusi ant slenksčio, žiūrėjo į jį ramiai.
— Šeima? Ta, kurią visų akivaizdoje išvaro iš salės? Ta, kurią tavo motina laiko neverta sėdėti greta?
— Mama pasielgė neteisingai, aš suprantu. Bet juk dėl vieno vakaro negriausi visko?
— Aš nieko negrioviau, — tyliai atsakė Rasa, ir jos balse nebuvo pykčio. — Aš tik susigrąžinau tai, kas mano. Įmonė registruota mano vardu. Sąskaitos — taip pat. Tu viskuo naudojaisi tol, kol aš tylėjau.
Tomas sukando dantis. Jis dar bandė išlaikyti orumą, tačiau balsas vis tiek sudrebėjo.
— Tu keršiji. Tai paprasčiausias kerštas.
— Ne, — Rasa nežymiai papurtė galvą. — Kerštas būna tada, kai nori įskaudinti. O man tiesiog neberūpi.
Ji uždarė duris. Tomas dar minutę pastovėjo koridoriuje, paskui nuėjo. Daugiau jis nebepasirodė.
Ona dar visą mėnesį rašinėjo — ilgas žinutes, pilnas grasinimų, paniekos ir įžeidimų. Rasa jas trindavo net neatidariusi. Po kurio laiko nutilo ir jos.