Rasa anytą pastebėjo pirmiau, negu ši spėjo ją pamatyti. Janina stoviniavo prie pokylių salės durų, pirštais taisėsi ant kaklo gulinčią auksinę grandinėlę ir nužvelginėjo susirinkusiuosius taip, lyg kiekvieną vertintų pagal kostiumo kainą. Rasa trumpam sustojo tarpduryje. Tą žvilgsnį ji pažinojo pernelyg gerai — šaltą, skaičiuojantį, tarytum lombardo darbuotojos akys. Ji vilkėjo tamsiai mėlyną suknelę, be blizgučių ir be jokios prabangos. Tą pačią, su kuria pastaruosius trejus metus eidavo į visus šeimos susibūrimus.
Janina ją pastebėjo tik tada, kai Rasa priėjo visai arti. Anyta vos krūptelėjo, bet tuoj pat veide atsirado dirbtinė nuostaba.
— Oi, Rasele, tau čia vietos nenumatyta, — jos balsas nuaidėjo taip garsiai, kad atsigręžė kone visa salė. — Vaikeli, turbūt duris supainiojai, ar ne? Čia renkasi rimti žmonės, vyksta dalykinė vakarienė. Tavo vieta — kokioje nors stoties valgykloje. Nueik ten ir negėdink mano sūnaus prieš vadovybę, būk protinga.
Rasa neatsakė nė žodžio. Į ją susmigo dešimtys akių. Kažkas prunkštelėjo, kažkas, pasijutęs nejaukiai, nusuko žvilgsnį. Prie ilgo stalo, apkrauto taurėmis, lėkštėmis ir užkandžių padėklais, sėdėjo Tomas. Jis pasitaisė brangų laikrodį ant riešo ir pažvelgė į žmoną taip, tarsi priešais stovėtų atsitiktinė moteris, netyčia užklydusi ne į tą patalpą.
— Rasa, mama teisi. Tu čia tiesiog netinki, supranti? Važiuok namo. Aš vėliau pats grįšiu.
Jis net nepakilo nuo kėdės. Net nepabandė prieiti ar bent jau pritildyti motinos. Tik nerūpestingai mostelėjo ranka, lyg fiziškai nustumdamas ją nuo savęs, ir vėl atsisuko į svečius. Vienas pilku kostiumu vilkintis vyras pasilenkė prie kaimyno, kažką tyliai sumurmėjo, ir abu kreivai šyptelėjo.
Rasa apsisuko ir išėjo. Be ašarų. Be priekaištų. Be klausimų. Durys už jos nugaros užsivėrė minkštai, beveik be garso.
Lauke pūtė žvarbus vėjas. Rasa išsitraukė telefoną ir atsidarė banko programėlę. Visos įmonės kortelės buvo susietos su jos sąskaita — to ji pareikalavo prieš penkerius metus, kai dengė Tomo skolas ir tempė jį iš dugno po visiškos nesėkmės. Tada skolų išieškotojai skambindavo naktimis, o vyras sėdėdavo virtuvėje išbalęs ir kartodavo: „Aš nesusitvarkiau. Aš viską praradau.“ Rasa tuomet pardavė tėvų namą kaime ir atidavė pinigus neklausinėdama. Naktimis tvarkė buhalteriją, dienomis derėjosi su tiekėjais, kol jis esą „atstatinėjo reputaciją“. Tomas naudojosi kortelėmis ir buvo įsitikinęs, kad visa tai — jo paties nuopelnas.
Vienas bakstelėjimas ekrane — ir įmonės kortelė tapo užblokuota. Rasa dar akimirką žiūrėjo į telefoną, paskui įsidėjo jį į rankinę. Viskas.
Tuo metu salėje svečiai jau atsipalaidavo, o Janina, patenkinta savimi, ruošėsi pradėti dar vieną pasakojimą.