Janina, žinoma, nepraleido progos vėl priminti, kaip jos sūnus „viską pasiekė pats“, „nuo visiško nulio“. Tuo metu Tomas šypsojosi, priiminėjo sveikinimus, spaudė rankas vienam po kito ir jautėsi taip, lyg scena būtų sustatyta idealiai: garbingi žmonės, prabangiai nukrautas stalas, pagarbus žvilgsnių spindesys.
Kai padavėjas atnešė sąskaitą, Tomas net nepažvelgė į galutinę sumą. Lyg tai būtų menkniekis, jis ištiesė kortelę. Terminalas cyptelėjo. Stojo nejauki tyla. Padavėjas pabandė dar kartą. Vėl tas pats garsas. Mokėjimas atmestas.
— Pakartokite, — Tomas jau buvo praradęs šypseną.
Padavėjas pakluso. Atsisakymas. Trečias bandymas taip pat baigėsi nesėkme.
Janina staiga pakilo nuo kėdės ir, išdidžiai atmetusi smakrą, nužingsniavo prie administratoriaus staliuko. Į jauną moterį griežtu kostiumu ji žvelgė taip, tarsi ši būtų asmeniškai įžeidusi visą jų giminę.
— Kas čia per cirkas? Mano sūnui negali kilti jokių problemų dėl pinigų. Darykite normaliai, o ne bet kaip.
Administratorė nė kiek nesutriko. Jos balsas buvo ramus, beveik tarnybiškai sausas.
— Kortelę užblokavo sąskaitos savininkė. Rasa prieš kelias minutes atšaukė prieigą. Galite atsiskaityti grynaisiais, kitu atveju būsime priversti kviesti apsaugą.
Salė akimirksniu nutilo. Vienas iš svečių išsitraukė telefoną, kitas nusuko akis, apsimesdamas, kad nieko negirdėjo. Tomas išbalo. Jis staigiai čiupo savo mobilųjį ir ėmė skambinti žmonai. Ji neatsiliepė. Pabandė dar kartą. Ryšys nutrūko.
Janina įsikibo sūnui į alkūnę ir sušnypštė pro sukąstus dantis:
— Tomai, tuojau pat išspręsk šitą nesąmonę. Skambink jai, tegul atblokuoja. Ar bent suvoki, kokia gėda?
Tačiau Tomas jos beveik negirdėjo. Pirštai nervingai lakstė per ekraną, jis mėgino prisiminti kitų sąskaitų slaptažodžius, kodus, prieigas. Veltui. Viskas buvo Rasos rankose. Jis net dorai neprisiminė, kada ji tvarkė dokumentus, kada pasirašinėjo sutartis, kada dėliojo finansus. Jis tik brūkštelėdavo parašą ten, kur ji parodydavo, nė neskaitydamas, kas parašyta.
Svečiai vienas po kito ėmė kilti nuo stalo. Kažkas sumurmėjo apie neatidėliotinus reikalus, kažkas išėjo nepasakęs nė žodžio. Prie Tomo priėjo vyresnis užsakovas pilku kostiumu ir su pašaipia užuojauta patapšnojo jam per petį.
— Būna, kolega. Reikėjo žmoną gerbti. Dabar jau vėloka.
Jis pasišalino pirmas, o paskui jį pamažu išsiskirstė ir kiti. Nepraėjo nė dešimt minučių, ir salė liko beveik tuščia. Prie stalo tebestovėjo tik Tomas, jo motina ir administratorė, laikanti sąskaitą rankoje.
— Turite dvidešimt minučių, — be jokios užuojautos pasakė ji. — Po to kviesiu apsaugą.
Janina ėmė karštligiškai raustis rankinėje ir ištraukė kelis banknotus. Per mažai. Tomas patikrino kišenes, rado dar šiek tiek smulkių pinigų, bet suma vis tiek nė iš tolo nesiekė reikalingos. Administratorė stebėjo juos šaltu, beveik smalsiu žvilgsniu.
— Žmonai skambinote?
Tomas tylėjo. Janina garsiai įtraukė oro, o jos veidas išmušė raudonomis dėmėmis.