— Ta kaimo višta… Kaip ji išdrįso! Aš jai dar…
— Mama, gana, — Tomas ištarė tyliai, bet taip kietai, kad Janina nutilo.
Tą akimirką jam viskas susidėliojo į vietas. Be Rasos jis neturėjo nieko. Nei tikros įmonės, nei prieigos prie pinigų, nei įrangos, kuria taip puikavosi. Jis tebuvo gražus užrašas ant pamato, kurį pastatė visai kitas žmogus.
Rasa tuo metu sėdėjo ant suoliuko prie autobusų stotelės. Telefonas rankinėje kone šokinėjo nuo skambučių: pirmiausia Tomas, paskui Janina, vėl Tomas. Žinutės pylėsi viena po kitos: „Ką tu čia darai?“, „Baik kvailioti ir tuoj pat atblokuok“, „Grįšime namo ir pasikalbėsime, nedaryk cirko.“
Ji tyliai stebėjo, kaip ekrane viena po kitos atsiranda eilutės. Iš pradžių piktos, paskui vis labiau persmelktos panikos. Galiausiai Rasa tiesiog išjungė telefoną. Šviesa užgeso, o kartu su ja nutilo ir visas tas triukšmas.
Atmintyje iškilo pirmieji jų metai, kai Tomas jai sakydavo: „Be tavęs nebūčiau išsikapstęs, Ras.“ Tada ji tikėjo tais žodžiais. Manė, kad tai dėkingumas. Gal net meilė. Tik dabar suprato: jis ne dėkojo, jis ėmė. Ėmė jos darbą, ryšius, kantrybę, laiką. O kai ji nustojo būti patogi, kai reikėjo prieš svečius pasakyti, kas ji tokia, kai jai prireikė vietos prie bendro stalo — ją paprasčiausiai išstūmė lauk.
Privažiavo autobusas. Rasa atsistojo, įlipo ir atsisėdo prie lango. Už stiklo slinko tamsus miestas — svetimas, abejingas, šaltas. Tačiau pirmą kartą po daugelio metų jai nebespaudė krūtinės.
Jeigu jiems neatsirado vietos jai prie stalo, vadinasi, jos gyvenime nebeliko vietos jiems.
Po trijų dienų Tomas pasirodė prie jos durų. Atrodė suvargęs: susiglamžęs paltas, patamsėję paakiai, įdubęs žvilgsnis. Kurį laiką jis tik stovėjo, tarsi nebūtų sugalvojęs nė vieno tinkamo sakinio.
— Rasa, baikim tas nesąmones. Juk mes vis dėlto šeima.
Ji durų plačiai neatvėrė. Stovėjo tarpduryje rami, beveik nejudėdama.
— Šeima? Ta, kurią visų akivaizdoje išprašo iš salės? Ta, kuri tavo motinai atrodo neverta net kėdės prie stalo?
— Mama pasielgė blogai, suprantu. Bet juk dėl vieno vakaro nesugriausi visko?
— Aš nieko negrioviau, — atsakė Rasa tyliai, be pykčio. — Aš tik susigrąžinau tai, kas priklauso man. Įmonė registruota mano vardu. Sąskaitos taip pat mano. Tu naudojaisi tuo tol, kol aš tylėjau.
Tomas sukando dantis. Jis dar bandė išlaikyti orumą, bet balsas vis tiek išdavė įtampą.
— Tu keršiji. Tai paprasčiausias kerštas.
— Ne, — Rasa lėtai papurtė galvą. — Kerštas būna tada, kai nori įskaudinti. O man tiesiog pasidarė vis tiek.
Ji uždarė duris. Tomas dar minutę pastovėjo koridoriuje, paskui nuėjo. Daugiau nebegrįžo.
Janina dar maždaug mėnesį siuntinėjo jai žinutes — ilgas, pilnas grasinimų, priekaištų ir įžeidimų. Rasa jų net neatidarydavo, tik ištrindavo. Po kurio laiko nutilo ir jos.
Įmonę Rasa už simbolinę sumą perdavė Tomo partneriui.