— Butą parduodame, ir taškas! — per pusryčius pareiškė mano anyta, vienu sakiniu tarsi nuspręsdama turto, kurį paveldėjau iš močiutės, likimą.
— Parduosit šitą butą, ir baigta! — Ona taip trinktelėjo puodelį į stalą, kad spintelės su stiklinėmis durelėmis net suvirpėjo. — Kokia prasmė jums dviese grūstis dviejų kambarių bute, jeigu galima nusipirkti normalų trijų kambarių būstą naujame name?
Ievos šaukštas sustingo pusiaukelėje prie lūpų. Maža jų virtuvė, kurioje ką tik tvyrojo įprastas ryto ramumas, per akimirką virto tikru minų lauku. Ji pažvelgė į vyrą, tačiau Jonas tik kruopščiai tepė sviestą ant duonos riekės ir atkakliai vengė jos akių.
Ona kalbėjo toliau taip, lyg įtampos nė nepastebėtų. O gal tiesiog nenorėjo jos matyti.
— Aš jau pasikalbėjau su nekilnojamojo turto agente. Rytoj ateis, apžiūrės, įvertins. Pirkėjas atsiras greitai — vieta gera, susisiekimas patogus.
— Palaukite, — pagaliau prabilo Ieva, stengdamasi, kad balsas neskambėtų per aštriai. — Apie kokio buto pardavimą jūs kalbate?
Anyta pažvelgė į ją taip, tarsi ši būtų nesupratusi paprasčiausio dalyko.
— Apie jūsų, žinoma. Apie šitą. Tą, kurį tau paliko močiutė. Kam gyventi sename name, jeigu galite persikelti į naują?
Ieva pajuto, kaip viduje ima kilti karštas pyktis. Tas butas, paveldėtas prieš trejus metus, buvo vienintelis tikrai jos turtas. Nedidelis, bet jaukus dviejų kambarių būstas sename name, aukštomis lubomis, storomis sienomis ir ypatinga ramybe. Ji mylėjo kiekvieną jo kampą.
— Ona, šitas butas priklauso man. Ir aš jo parduoti neketinu.
— Kaip tai tau? — teatrališkai pasipiktino anyta. — Jūs juk šeima! Kas tavo, tas ir Jono. O kas Jono, tas visos šeimos. Ar ne taip, sūnau?
Jonas pagaliau pakėlė akis nuo lėkštės.
— Mama, gal aptarkime tai vėliau…
— Ką reiškia „vėliau“? — Onos balsas pakilo. — Aš jau viską suorganizavau. Rytoj dešimtą ateis agentė. Ir nežiūrėk į mane taip, Ieva. Aš jums gero noriu. Naujos statybos butuose planavimas patogesnis, remontų daryti nereikės.
— O kas už tą naują butą mokės? — paklausė Ieva, sukaupusi visas jėgas, kad nepratrūktų.
— Kaip tai kas? Parduosite šitą, šiek tiek prisidėsite ir nusipirksite kitą. Aš viską paskaičiavau. Jeigu pasiimtumėte dar maždaug trisdešimt tūkstančių eurų paskolos, išeitų labai neblogas trijų kambarių butas. Kaip tik netoli mūsų stato — būsime kaimynai!
Kaimynai. Ievai per nugarą nubėgo šaltis. Ona ir taip kas antrą dieną pasirodydavo jų namuose su savo raktu, kurį Jonas buvo davęs „dėl visa ko“. O jeigu jie apsigyventų gretimuose namuose…
— Jokios paskolos aš neimsiu, — tvirtai pasakė Ieva. — Ir buto neparduosiu. Tai mano močiutės atminimas.
— Atminimas! — paniekinamai prunkštelėjo anyta. — Pinigai yra geriausias atminimas. Jonai, kodėl tyli? Paaiškink pagaliau savo žmonai, kad aš teisi.
Jonas kurį laiką dvejojo, paskui nedrąsiai ištarė:
— Ieva, gal mama iš dalies ir teisi. Butas tikrai senas, jam reikėtų remonto…
— Mes prieš metus jį suremontavome! — neišlaikė Ieva. — Ir, beje, už mano pinigus!
— Tik nepradėk vėl apie pinigus, — kandžiai metė Ona. — Vis mojuoji savo uždarbiu. O tai, kad mano sūnus tave vedė ir išlaiko, jau nieko nereiškia?
— Išlaiko? — Ieva netikėjo tuo, ką girdi. — Aš uždirbu dvigubai daugiau negu Jonas!
Virtuvėje pakibo sunki tyla. Jonas išraudo. Ona suspaudė lūpas į ploną liniją.
— Štai todėl jums ir reikia didesnio buto. Kad pagaliau atsirastų vaikų. Nes tau galvoje tik darbas, darbas ir dar kartą darbas… Trisdešimt metų, o aš vis dar neturiu anūkų.
Tai buvo tema, kurios liesti nereikėjo. Ieva ir Jonas jau dvejus metus bandė susilaukti vaiko, tačiau nesėkmingai. Kiekvienas priminimas smigdavo lyg peilis į gyvą žaizdą.
— Mama, gana, — netikėtai griežtai pasakė Jonas.
— Kas gana? Kad pasakiau tiesą? — Ona pakilo nuo stalo. — Aš tik stengiuosi dėl jūsų! Bet jūs… Na, nesvarbu. Rytoj ateis Eglė, ji jums viską paaiškins. Protinga moteris, ne taip kaip kai kurios.
Ji demonstratyviai išžingsniavo iš virtuvės. Po minutės garsiai trinktelėjo lauko durys.
Ieva ir Jonas liko sėdėti tyloje. Galiausiai Ieva paklausė:
— Tu žinojai?
— Ką?
— Kad ji ruošiasi pardavinėti mano butą. Tu žinojai?
Jonas nusuko akis.
— Ji kažką buvo užsiminusi… Bet maniau, kad tik šiaip kalba.
— Ir tu jos nesustabdai?
— Ieva, juk pažįsti mamą. Jeigu ji ką nors įsikala į galvą…
— Tai mano butas, Jonai! Vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų priklauso man!
— Nedaryk dramos. Niekas negali tavęs priversti parduoti, jeigu pati nenorėsi.
Tačiau Ieva savo anytą pažinojo pernelyg gerai.