Ji žinojo: Ona taip paprastai rankų nenuleis. Spaus, gudraus, kels scenas, vers jaustis kalta — kol pasieks savo. Taip būdavo visada.
Kitą rytą, lygiai dešimtą, butą perskrodė atkaklus durų skambutis. Ieva tyčia pasiėmė laisvą dieną, kad galėtų pasitikti neprašytus svečius pati. Jonas jau buvo išėjęs į darbą, o atsisveikindamas metė į ją kaltės kupiną žvilgsnį.
Už durų stovėjo Ona. Šalia jos — elegantiška maždaug keturiasdešimties moteris su dokumentų aplanku rankoje.
— Laba diena! Aš Eglė iš nekilnojamojo turto agentūros „Nauji namai“, — linksmai prisistatė moteris. — Ponia Ona sakė, kad norėtumėte įvertinti butą pardavimui?
— Ne, — ramiai atsakė Ieva. — Aš to nenoriu. Čia įvyko nesusipratimas.
Ona, nekreipdama dėmesio į sumišusią Eglę, beveik įstūmė ją į prieškambarį.
— Neklausykite jos. Tiesiog apžiūrėkite butą ir pasakykite, kiek už jį būtų galima gauti.
— Atsiprašau, — Ieva pastojo kelią. — Be mano leidimo niekas mano nuosavybės neapžiūrinės.
Eglė nejaukiai pasimuistė, aiškiai nenorėdama veltis į šeimos ginčą.
— Tuomet aš gal geriau eisiu… Kai apsispręsite, paskambinkite.
— Palaukite! — Ona sugriebė ją už rankos. — Juk matote, kad butas senas, jam reikia remonto. Bent apytikslę kainą pasakykite!
— Ponia Ona, be savininkės sutikimo aš nieko negaliu daryti, — tvirtai tarė Eglė ir, vos tik pasitaikė proga, skubiai išėjo.
Vos durys užsivėrė, Ona atsisuko į Ievą. Jos veide sustingo įžeisto teisuolio išraiška.
— Tu bent supranti, ką darai? Aš dėl jūsų stengiuosi!
— Dėl mūsų? — Ieva kilstelėjo antakius. — Ar dėl to, kad gyventume jums po nosimi ir galėtumėte kontroliuoti kiekvieną mūsų žingsnį?
— Kaip tu drįsti taip kalbėti! Aš esu motina! Turiu teisę žinoti, kaip gyvena mano sūnus!
— Jūsų sūnus — suaugęs vyras. Jis turi žmoną. Ir savo gyvenimą.
— Savo gyvenimą! — pašaipiai pakartojo Ona. — Pažiūrėsim, koks bus tavo gyvenimas, kai Jonas sužinos tiesą.
— Kokią dar tiesą?
Ona išsitraukė iš rankinės telefoną ir pamosavo juo Ievai prieš veidą.
— Kad vakar po darbo tu ne su drauge kavą gėrei, o sėdėjai su kažkokiu vyru. Turiu nuotraukų.
Ieva sustingo iš nuostabos. Vakar ji iš tiesų buvo susitikime — su galimu investuotoju savo startuoliui. Tai buvo dalykinis pokalbis viešbučio kavinėje.
— Jis verslo partneris…
— Žinoma, žinoma, — sušnypštė Ona piktai patenkintu balsu. — Visos taip sako. Pamatysime, ką apie tai pasakys Jonas.
Ji jau rinko sūnaus numerį.
— Jonai? Tuoj pat grįžk namo. Čia toks dalykas… Ne, telefonu nesakysiu. Kalba apie tavo žmoną.
Ieva jautė, kaip kūnas įsitempia. Nejaugi anyta tikrai pasirengusi apjuodinti ją prieš savo pačios sūnų vien tam, kad pasiektų savo tikslą?
Po keturiasdešimties minučių Jonas įlėkė į butą išblyškęs, įsitempęs, sunkiai gaudydamas kvapą.
— Kas nutiko? Mama sakė, kad labai skubu…
Ona iškart puolė jam ant kaklo.
— Jonai, man taip skaudu… Bet tu privalai žinoti…
Ji padavė jam telefoną. Nuotraukose buvo matyti Ieva, sėdinti prie staliuko su kostiumuotu vyru. Jie kalbėjosi gyvai, palinkę vienas į kitą.
Jonas kelias sekundes žiūrėjo į ekraną.
— Ir?
— Kaip tai „ir“? — Ona net išsižiojo. — Tavo žmona susitikinėja su kitu vyru!
— Mama, čia viešbučio restoranas. Akivaizdu, kad tai dalykinis susitikimas.
Ona akimirkai sutriko.
— Bet… ji sakė, kad eis su drauge…
— Aš sakiau, kad turiu susitikimą, — įsiterpė Ieva. — Tu tiesiog neklausiai, kai aiškinau apie pokalbį su investuotoju.
Jonas lėtai atsisuko į motiną.
— Mama, tu sekiojai mano žmoną?
— Aš tiesiog netyčia buvau netoliese…
— Netyčia? Su telefonu rankoje ir fotografuodama? Mama, čia jau peržengtos visos ribos.
— Peržengtos ribos? — Onos balsas suvirpėjo. — Aš jumis rūpinuosi! O jūs… Žinai ką? Gyvenkite, kaip norite! Savo aptriušusiame bute! Be manęs!
Ji išlėkė lauk, taip trenkdama durimis, kad net sienos sudrebėjo.
Jonas sunkiai nusileido ant kėdės.
— Atleisk. Aš tikrai nemaniau, kad ji gali taip pasielgti.
— O kaip manei, ką ji gali? — pavargusiu balsu paklausė Ieva. — Ji visą laiką taip elgiasi. Manipuliuoja, tikrina, kišasi į mūsų gyvenimą.
— Ji mano mama…
— O aš tavo žmona. Man nusibodo nuolat būti antroje vietoje.
Vakare Ona paskambino. Jonas ilgai tylėdamas klausėsi jos tirados, kol galiausiai pasakė:
— Mama, buto mes neparduosime. Tai Ievos sprendimas, ir aš ją palaikau.
Iš telefono pasigirdo isteriškas riksmas, paskui — aštrus pypsėjimas. Ona nutraukė pokalbį.
— Pasakė, kad aš jai daugiau nebe sūnus, — tyliai ištarė Jonas.
— Ji taip sako kiekvieną kartą, kai negauna to, ko nori.
— Žinau. Bet vis tiek nelengva.
Kitos kelios dienos prabėgo keistai ramiai. Ona neskambino, nesirodė, nesiuntė žinučių. Ieva pamažu ėmė jausti palengvėjimą, nors viduje vis dar laukė naujo smūgio. Ketvirtą dieną durų skambutis vėl suskambo.
Ant slenksčio stovėjo nepažįstama vyresnio amžiaus moteris su dokumentų rankine.