— Laba diena. Esu iš globos tarnybos, — prisistatė moteris, stipriau priglausdama prie savęs aplanką.
— Atsiprašau… iš kur? — Ieva net akimirką nesuprato, ar teisingai išgirdo.
— Gavome pranešimą, kad jūsų bute netinkamomis sąlygomis laikomas neveiksnus garbaus amžiaus žmogus. Privalau apžiūrėti gyvenamąsias patalpas ir surašyti išvadą.
Ievai per nugarą nubėgo šaltis.
— Koks dar neveiksnus žmogus? Pas mus niekas toks negyvena.
Moteris atsivertė dokumentus ir, žvilgtelėjusi į lapą, ramiai perskaitė:
— Ona Kazlauskienė, gimusi 1960 metais. Nurodyta, kad tai jūsų anyta.
Tą sekundę Ievai pasirodė, jog grindys po kojomis pasislinko.
— Ji čia negyvena, — ištarė ji stengdamasi kalbėti aiškiai. — Ona turi savo butą. Nuo mūsų — kelios stotelės.
— Suprantu, bet pranešimą vis tiek turiu patikrinti. Ar galėčiau užeiti?
Ieva nenoromis pasitraukė nuo durų. Moteris įėjo, lėtai apėjo koridorių, svetainę, virtuvę, vonios kambarį. Ji žvalgėsi į sienas, baldus, švarą, kažką žymėjosi užrašinėje.
— Gyvenimo sąlygos tvarkingos, — galiausiai pasakė ji. — Tačiau man reikėtų pamatyti Oną Kazlauskienę.
— Aš jau sakiau: ji čia negyvena.
— Tuomet kodėl pranešime nurodytas būtent šis adresas?
Tuo metu grįžo Jonas. Pamatęs prieškambaryje nepažįstamą moterį su dokumentais, jis iš karto sustingo.
— Kas čia vyksta?
Ieva trumpai paaiškino. Kiekvienas jos žodis vis labiau niaukė vyro veidą.
— Mano motina pateikė jums skundą? — paklausė jis dusliu balsu.
Tarnautoja vengiamai nuleido akis į popierius.
— Pranešėjo tapatybės atskleisti negaliu. Jeigu Ona Kazlauskienė šiuo adresu negyvena, patikrinimą baigsime. Atsiprašau už sutrukdymą.
Vos moteriai išėjus, Jonas išsitraukė telefoną.
— Mama? Kas čia per spektaklis? Globos tarnyba? Tu rimtai?.. Nežinai? Mama, gana!.. Ne, neatvažiuosiu. Ir tu daugiau čia nesirodyk. Nebent pirmiausia atsiprašysi Ievos.
Jis nutraukė pokalbį, padėjo telefoną ant stalo ir apkabino žmoną.
— Atleisk. Aš turėjau daug anksčiau nubrėžti ribą.
— Ji juk tavo mama, — tyliai priminė Ieva jo paties kadaise sakytus žodžius.
— Taip. Bet tu man svarbesnė. Tu esi mano šeima. Tikroji.
Po savaitės jie gavo laišką iš namo administratoriaus.
Ona pateikė skundą, esą jų bute vykdomi neteisėti perplanavimo darbai.
Teko kviesti specialistą, rodyti dokumentus, aiškinti, kad jokios sienos negriaunamos ir jokie pakeitimai nevyksta.
Netrukus pasigirdo dar vienas skambutis — šį kartą iš mokesčių inspekcijos. Kažkas anonimiškai pranešė, kad Ieva neva nuomoja butą ir slepia pajamas. Vėl prasidėjo paaiškinimai, patikrinimai, įrodymų rinkimas.
— Ji nesustos, — pasakė Ieva po dar vieno nemalonaus vizito. — Ji mus nuodys tol, kol mes patys nebeištversime.
— Arba kol priversime ją sustoti, — netikėtai kietai atsakė Jonas.
Jis paėmė telefoną ir surinko numerį.
— Alio, teta Rasa? Čia Jonas… Taip, seniai nekalbėjome… Klausykite, turiu labai nemalonų klausimą. Ar prisimenate, kaip pasakojote apie sodo namelio dokumentus? Kad mama jį persirašė savo vardu, nors pirkote kartu su dėde Aleksandru?.. Taip, būtent apie tai… O jūs nenorėtumėte pagaliau atkurti teisingumo?.. Suprantu… Taip, dabar ji ir mus varo iš proto… Jeigu pateiksite ieškinį, aš liudysiu. Patvirtinsiu, kad girdėjau, kaip mama pati apie tai kalbėjo… Ačiū, teta Rasa. Laikykime ryšį.
Ieva į jį žiūrėjo apstulbusi.
— Ką tu ką tik padarei?
— Tai, ką reikėjo padaryti seniai. Mama pasisavino sodo namelį, kurį pirko kartu su mano teta ir dėde. Jie pasitikėjo ja, o ji pasinaudojo proga ir viską įformino tik savo vardu. Teta Rasa jau daug metų svarstė kreiptis į teismą, bet bijojo. Dabar nebebijos.
— Bet ji tavo mama…
— Mano mama dabar bando mus išstumti iš mūsų pačių namų. Tegul pati pabėgioja po teismus.
Ona paskambino labai greitai. Ji rėkė, grasino, verkė, kaltino sūnų nedėkingumu. Jonas leido jai išsilieti, o tada ramiai pasakė:
— Mama, šį karą pradėjai tu. Palik mus ramybėje, ir teta Rasa atsiims ieškinį.
— Tu mane šantažuoji!
— Ne. Tai tavo veiksmų pasekmės. Rinkis.
Po trijų dienų Ona pasirodė prie jų durų. Šį kartą be rakto — Jonas jau buvo pakeitęs spyną. Ji atrodė susmukusi, pavargusi, tarsi per kelias dienas būtų pasenusi keleriais metais.
— Galiu užeiti?
Jie susėdo svetainėje. Kurį laiką niekas nekalbėjo.
— Atsiimsiu skundus, — pagaliau tarė Ona. — Visus. Ir daugiau nesikišiu į jūsų gyvenimą.
— O atsiprašymas? — paklausė Jonas.
Ona pasuko akis į Ievą. Tame žvilgsnyje nebuvo tikro gailesčio. Tik nuovargis ir giliai paslėpta nuoskauda.
— Atsiprašau, — sunkiai išspaudė ji.
Tai nebuvo nuoširdus atsiprašymas. Greičiau pripažinimas, kad pralaimėjo.
— Teta Rasa atsiims ieškinį, — pasakė Jonas. — Bet jeigu dar kartą pradėsi…
— Nepradėsiu, — pertraukė jį Ona. — Nenoriu prarasti sodo namelio. Tai vienintelis dalykas, kuris man liko senatvei.
Ji atsistojo ir patraukė durų link. Prie slenksčio dar atsigręžė.
— Žinai, Jonai, visada maniau, kad užauginau minkštakūnį. Pasirodo, klydau. Tu visas į senelį. Jis irgi mokėjo įkąsti, kai jį įvarydavo į kampą.
Durys jai išėjus užsivėrė tyliai.