– Ar tau visai protas pasimaišė? Kodėl, po galais, mano raktas nesisuka?
Jono balsas telefone beveik perėjo į klyksmą. Jis sunkiai alsavo, o per garsiakalbį Rasa net girdėjo, kaip laiptinėje dusliai aidi jo pikti žingsniai.
Ji stovėjo prieškambaryje, nugara atsirėmusi į vėsų naujų lauko durų paviršių. Kitoje pusėje, vos per sprindį nuo jos, siautėjo buvęs vyras. Pro akutę matėsi jo siluetas: paraudęs, prasisegusia striuke, jis įnirtingai tampė rankeną ir petimi stūmė duris.
– Todėl, kad pakeičiau spynas, Jonai, – visiškai ramiai, be menkiausio virptelėjimo balse atsakė Rasa, žiūrėdama į savo atspindį spintos veidrodyje. – Šįryt buvo meistras. Įdėjo gerą, patikimą seifinio tipo mechanizmą.
– Ką tu čia kliedi? Kokias dar spynas? – už durų kažkas bukai dunkstelėjo; veikiausiai Jonas spyrė batu į metalinę varčią. – Tuoj pat atidaryk! Man reikia žieminių padangų iš balkono ir dėžės su įrankiais! Be to, dar planavau pasiimti kelis savo daiktus.
– Tavo daiktai jau surinkti, – Rasa nukreipė akis į keturis didelius languotus krepšius, tvarkingai sustatytus palei batų spintelę. – Padangas irgi nuridenau nuo balkono, jos koridoriuje. Įrankių maišai čia pat. Kvieskis krovininį taksi, viską nunešiu tau į pirmą aukštą. Arba lipk pats, bet į butą tavęs daugiau neįleisiu.
– Tu nesveika! – suriaumojo ir telefonas, ir laiptinė vienu metu. – Čia ir mano butas! Aš čia penkiolika metų gyvenau! Remontą dariau! Šitas plyteles koridoriuje savo rankomis klojau!
Rasa tyliai, beveik nepastebimai šyptelėjo. Ją vis dar stebino tas vyriškas gebėjimas prisiminti tik tai, kas patogu. Butą ji buvo paveldėjusi iš tetos dar gerokai prieš pažintį su Jonu. Dokumentuose savininkė buvo tik ji viena. O tas garsusis „remontas“, kuriuo buvęs vyras mėgdavo didžiuotis vos pasitaikius progai, iš tiesų reiškė tik tiek, kad jis kažkada sudėjo plyteles prieškambaryje, prieš tai sugadinęs pusę medžiagų ir klijais apterliojęs naujas grindjuostes. Tapetus klijavo samdyta brigada, laminatą klojo darbininkai, santechniką keitė meistrai. Už viską mokėta iš Rasos santaupų. Jonas tuo metu kaip tik buvo savo amžinoje „savęs paieškos“ būsenoje ir vertėsi atsitiktiniais uždarbiais.
– Jonai, nustok daužyti duris, kaimynus gąsdini, – Rasa pasitaisė iš šukuosenos išsprūdusią plaukų sruogą. – Pagal dokumentus tai yra mano nuosavybė. Mes oficialiai išsiskyrę. Paso įrašuose viskas sutvarkyta, teismo sprendimas jau įsigaliojęs. Čia niekada net nebuvai deklaruotas, nes pats nenorėjai išsiregistruoti iš mamos buto dėl kažkokių komunalinių lengvatų. Tad teisių į šiuos namus turi lygiai tiek pat, kiek mūsų kiemo valytojas.
Už durų stojo sunki tyla. Pro storą plieną Rasa girdėjo tik įtemptą buvusio vyro šnopavimą.
Jų išsiskyrimas buvo ilgas ir varginantis. Jonas neišėjo į niekur – jis išėjo pas „supratingą ir lengvą“ Mildą. Mergina dirbo administratore sporto klube, į kurį Jonas vakarais pradėjo vaikščioti neva nusimesti streso. Mildai buvo dvidešimt penkeri. Ji skambiai juokdavosi iš jo visai nejuokingų sąmojų ir žvelgdavo į jį plačiai atmerktomis akimis, tarsi į didvyrį. Rasa, būdama keturiasdešimt dvejų, į vyrą žiūrėjo tiesiai, be rožinių akinių, ir prašė elementarių dalykų: prisidėti prie šeimos biudžeto, padėti namuose, prisiimti bent dalį atsakomybės. Žinoma, tokiame palyginime ji jam pasirodė ne tokia patogi.
Tą vakarą, kai Jonas krovėsi pirmąjį lagaminą, jis laikėsi išdidžiai, net demonstratyviai. Kalbėjo, kad gyvenimas duotas tik vieną kartą, kad buitis jį smaugia, kad jam reikia polėkio, įkvėpimo ir erdvės. Rasa neišspaudė nė vienos ašaros. Ji tik stovėjo prie lango, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir stebėjo, kaip jis nerūpestingai meta į krepšį brangius marškinius – tuos pačius, kuriuos ji kas rytą jam lygindavo.
Ji manė, kad jam išėjus viskas pagaliau pasibaigs. Tačiau Jonas nusprendė kitaip. Persikėlęs į nuomojamą butą pas savo naująją mūzą, jis ir toliau elgėsi taip, lyg Rasos namai būtų nemokamas sandėlis, skalbykla ir tarpinė stotelė visiems jo reikalams. Šeštadienio rytą galėdavo be perspėjimo įgriūti vidun, atsirakindamas savo raktu, su batais nueiti į virtuvę, išgerti kavos, pasiknaisioti šaldytuve, pasiimti žvejybos reikmenis ir išeiti, palikęs ant stalo nešvarų puodelį.
Iš pradžių Rasa dar bandė tai pakęsti, teisindama tokį jo elgesį sena ilgos santuokos inercija.