Ji mėgino su juo tartis gražiuoju, ne kartą prašė bent jau iš anksto pranešti, jei ketina užsukti. Tačiau galutinai kantrybė trūko tą dieną, kai Rasa, kamuojama siaubingo migrenos priepuolio, iš darbo grįžo anksčiau nei įprastai. Vos pravėrusi duris, koridoriuje ji pamatė svetimus baltus sportbačius su milžiniškais padais. Iš svetainės sklido Jono juokas ir plonas, cypiantis jo naujosios išrinktosios balselis. Pasirodo, jie atvažiavo „tik pasiimti žieminės striukės“, bet pakeliui nusprendė dar išgerti arbatos, suvalgyti Rasos sausainių ir patogiai įsitaisyti ant jos sofos.
Tąkart Rasa scenų nekėlė. Ji tyliai nuėjo į virtuvę, iš spintelės paėmė Jono raktus, kuriuos šis neapdairiai buvo palikęs ant komodos, ir įsidėjo juos į kišenę. Paskui, nė žodžio netarusi, parodė porelei duris. Jonas piktinosi, Milda teatrališkai vartė akis, tačiau galiausiai abu išėjo. O kitą rytą Rasa išsikvietė meistrą ir pakeitė spynas.
– Rasa, na kam tu dabar taip? – už durų Jono balsas staiga iš šiurkštaus virto saldžiai maldaujančiu. Būtent tokiu tonu jis visada kaulydavo pinigų kokiam nors dar vienam „būtinam“ automobilio niekučiui. – Mes juk suaugę žmonės. Na, išsiskyrėm, tai išsiskyrėm. Kam tos kraštutinės priemonės? Raktai man reikalingi tik dėl patogumo. Maža kas – paštą pasiimti, gal kokios sąskaitos mano ateis. Ir apskritai, pas tave dar liko pusė mano daiktų.
– Paštą galėsi rasti pašto dėžutėje pirmame aukšte, jos raktą turi. O visi tavo daiktai jau sudėti į krepšius, – ramiai, bet kietai atsakė Rasa. – Išsikviesk transportą ir pasiimk.
– Neturiu aš dabar pinigų nei kraustytojams, nei mašinai! – Jonas vėl pratrūko šaukti. – Atvažiavau autobusu! Atidaryk duris, aš tik sustatysiu krepšius koridoriuje, paskui kada nors pasiimsiu. Ir išvis, man į tualetą reikia!
Rasa užsimerkė. Jai iki kaulų smegenų buvo įgrisęs tas jo vaikiškas, manipuliuojantis bejėgiškumas.
– Už kampo esančiame prekybos centre yra puikus nemokamas tualetas, Jonai. Krepšius išnešiu į laiptinę. Jei iki vakaro jų nepasiimsi, iškviesiu valymo tarnybą, ir jie viską išgabens į konteinerius.
Ji nutraukė skambutį. Už durų dar pasigirdo neaiškus keiksnojimas, paskui sunkūs žingsniai ėmė tolti laiptais žemyn. Po kelių akimirkų trinktelėjo laiptinės durys.
Rasa giliai iškvėpė, atsitraukė nuo metalinės staktos, į kurią buvo įsirėmusi nugara, ir nuėjo į virtuvę. Užkaitė virdulį. Nuo įtampos pirštai truputį virpėjo, bet viduje pamažu skleidėsi keistas, beveik neįtikėtinas palengvėjimas. Ji pagaliau tai padarė. Nukirpo paskutinę virvutę, už kurios Jonas dar mėgino ją tampyti.
Ant stalo paliktas telefonas vėl suvibravo. Ekrane švietė vardas: „Janina“. Anyta. Tiksliau, jau buvusi anyta.
Rasa įsipylė karšto vandens, įmetė į puodelį ramunėlių arbatos pakelį ir neskubėdama paspaudė žalią ragelio ženklą.
– Taip, Janina, laba diena.
– Rasa, kas čia dabar darosi? – vyresnės moters balsas skambėjo pasipiktinimu, o teatrališkos tragedijos gaidelės jame tiesiog liejosi per kraštus. – Man ką tik Jonas skambino, vos ne verkdamas! Sako, išmetei jį į gatvę, spynas pakeitei, daiktus į laiptinę tempi! Ar tu visai sąžinę praradai į senatvę?
– Į senatvę žmonės paprastai įgyja daugiau išminties, Janina, – ramiai atkirto Rasa, atsisėsdama prie virtuvės stalo ir abiem delnais apglėbdama karštą puodelį. – Jonas jums nepaminėjo, kad mes jau pusantro mėnesio oficialiai išsiskyrę?
– O kuo čia dėtos skyrybos?! – užsidegė buvusi anyta. – Šeimose visko būna! Susipyko, išsilakstė, paskui susitaikė. Berniukas paslydo, kam nepasitaiko. Ta jo jauna puošeiva jam greitai nusibos, vis tiek būtų grįžęs namo. O tu dabar tiltus degini! Kaip jis į namus pateks?
– Tai jau nebe jo namai. Tai mano butas. Ir jis ne „paslydo“, o sąmoningai nusprendė išeiti kurti naujo gyvenimo. Tegul ir kuria jį naujoje vietoje.
– Tavo butas! Tik pažiūrėk, kokia savininkė atsirado! – Janinos balsas persimetė į spiegimą. – O tai nieko, kad jūs santuokoje gyvenote? Nieko, kad mano sūnus į tą tavo skylę visą širdį sudėjo? Mes kreipsimės į teismą! Prisiteisime pusę! Už remontą, už baldus, už prarastus metus!
Rasa gurkštelėjo truputį arbatos. Ramunėlės maloniai ramino.
– Janina, gerbiu jus kaip vyresnį žmogų, bet siūlau nevaidinti ir žiūrėti į faktus. Butą paveldėjau iš savo tetos, todėl pagal įstatymą jis skyrybų metu nedalijamas. Jokio kapitalinio remonto už bendras lėšas mes nedarėme. Visi baldai pirkti iš mano atlyginimo kortelės, čekiai ir banko išrašai sudėti mano aplanke. O Jonas per pastaruosius penkerius metus dirbo, švelniai tariant, ne nuolat.