— Aš nepamiršau pervesti pinigų tavo mamai. Aš sąmoningai to nepadariau, — atrėžė žmona vyrui, kuris jau aštuntą mėnesį nesusirado darbo.
— Egle, tu ir vėl nepervedei pinigų Onai! — Manto balsas nuskambėjo taip, lyg ji būtų padariusi sunkų nusikaltimą. Jis pasitiko žmoną vos jai įžengus į butą po dešimties valandų darbo dienos.
Eglė sustingo prieškambaryje, dar nespėjusi nusimauti batų. Raktai jos pirštuose virpėjo iš nuovargio, o dabar — dar ir iš susierzinimo.
— Aš nepamiršau, — lėtai ištarė ji, atsitiesė ir pažvelgė į vyrą, stovintį svetainės tarpduryje su nepatenkinta veido išraiška. — Tiesiog nepervedžiau specialiai.
— Kaip tai specialiai? Mama laukė tų pinigų! Rytoj jai reikia apmokėti komunalinius mokesčius!
— Tavo mama turi pensiją, šiek tiek santaupų ir dar nuomoja kambarį savo bute. O mes turime automobilio paskolą, kurią tu pasiėmei tada, kai dar dirbai, — Eglė praėjo pro jį į virtuvę. — Ir jau aštuonis mėnesius viską tempiu viena.
— Vėl ta pati daina! — Mantas nusekė paskui ją. — Aš tau šimtą kartų aiškinau: mano srityje dabar sunkmetis. Nėra prasmės griebti bet kokio programuotojo darbo už grašius. Reikia sulaukti normalaus, mano patirtį atitinkančio pasiūlymo.
Eglė atidarė šaldytuvą ir sunkiai atsiduso. Lentynos beveik tuščios.
— Tu net į parduotuvę nenuėjai? — ji atsisuko į vyrą. — Ryte palikau ir sąrašą, ir pinigų.
— Turėjau pokalbį internetu dėl darbo, — gūžtelėjo pečiais Mantas. — Paskui dar kalbėjausi su buvusia komanda. Nebeliko laiko.
— Užtat laiko paskambinti mamai ir pasiskųsti, kad nepervedžiau jai penkiasdešimties eurų, atsirado, — Eglė iš rankinės ištraukė pakeliui namo nupirktus produktus. — Žinai ką? Man jau gana. Pavargau iki kaulų smegenų. Aš viena dirbu, gaminu, tvarkau namus, o tu tik priekaištauji ir stoji ginti savo mamos.
— Nedaryk dramos, — Mantas atsisėdo prie stalo, tarsi savaime suprantama būtų laukti vakarienės. — Tai laikina. Kai tik rasiu darbą su padoriu atlyginimu, viskas susitvarkys.
— Kada? — Eglė staigiai atsigręžė į jį. — Po mėnesio? Po metų? O gal tada, kai visiškai palūšiu? Dieną dirbu projektų vadove reklamos agentūroje, o vakarais dar imu papildomus užsakymus, kad išsilaikytume.
— Tu pati pasirinkai tuos papildomus darbus, — šaltai mestelėjo Mantas. — Niekas tavęs neverčia.
— O iš ko, tavo manymu, turėtume mokėti už tavo automobilį, už nuomojamą butą ir dar remti tavo mamą? — Eglė ėmė pjaustyti daržoves salotoms. — Mano atlyginimo vos pakanka būtiniausioms išlaidoms.
— Pirma, tai ne mano, o mūsų automobilis. Antra, mamai tikrai reikia pagalbos. Ji mane viena užaugino, negaliu jos palikti likimo valiai.
— Ona tave augino prieš trisdešimt penkerius metus! — neišlaikė Eglė. — Dabar jai šešiasdešimt dveji. Ji dirba puse etato buhaltere, gauna pensiją ir dar išnuomoja kambarį savo trijų kambarių bute. Jos pajamos didesnės negu mano!
— Iš kur tu žinai apie tą kambarį? — Mantas suraukė antakius.
— Atsitiktinai pamačiau skelbimą tarp nuomojamų būstų. Atpažinau adresą ir nuotraukas, — Eglė pastūmė jam lėkštę su salotomis. — Vien už tą kambarį ji gauna apie šimtą penkiasdešimt eurų per mėnesį. Ir tai papildomai prie pensijos bei algos.
— Tu šnipinėji mano mamą? — pasipiktino Mantas.
— Aš bandau suprasti, kodėl turime ją išlaikyti, kai patys vos suduriame galą su galu! — Eglė atsisėdo priešais. — Ir kodėl tu jau aštuonis mėnesius sėdi namie, atmesdamas kiekvieną pasiūlymą, nes tau jis esą „nevertas dėmesio“.
— Nes aš turiu dešimt metų patirties! Neisiu dirbti už tūkstantį eurų, kai anksčiau gaudavau du su puse tūkstančio!
— Toje įmonėje, iš kurios tave atleido per etatų mažinimą, — priminė Eglė. — Nuo tada praėjo aštuoni mėnesiai. Per tiek laiko buvo galima rasti ne vieną darbą.
— Mama teisi, — Mantas nustūmė lėkštę į šalį. — Tu manęs nepalaikai. Užuot tikėjusi manimi, tik kaltini.
— Tavo mama apskritai mano, kad tu vedei netinkamą moterį, — Eglė pakilo nuo kėdės. — Kaskart susitikus ji kartoja, kad gera žmona privalo išlaikyti vyrą ir neuždavinėti nereikalingų klausimų.
— Ji tiesiog dėl manęs jaudinasi.
— O dėl manęs kas nors jaudinasi? — Eglės balsas sudrebėjo. — Kas nors paklausia, kaip aš jaučiuosi? Ar išsimiegu, kai kas vakarą dirbu iki vidurnakčio? Ar dar turiu jėgų?
Mantas nieko neatsakė, tik nusuko akis.
— Štai ir viskas, — Eglė čiupo rankinę. — Išeinu pasivaikščioti. Man reikia oro ir ramiai pagalvoti.
Išėjusi į gatvę ji išsitraukė telefoną ir surinko draugės numerį.
— Rasa? Ar galėčiau pas tave užsukti? Man reikia su kuo nors pasikalbėti, kitaip sprogsiu.
Po pusvalandžio Eglė jau sėdėjo Rasos virtuvėje, abiem rankomis laikydama puodelį arbatos.
— Aš daugiau nebegaliu, — papurtė galvą Eglė. — Aštuonis mėnesius viskas ant mano pečių. O jis tik priekaištauja ir dangsto savo mamą.
— O anytai iš tiesų reikia paramos? — rimtai paklausė Rasa.
— Būtent kad ne, — karčiai atsiduso Eglė. — Paaiškėjo, kad pagalbos jai tikrai nereikia. Aš kai ką išsiaiškinau.