Ji dirba, gauna pensiją ir dar nuomoja vieną kambarį. Bet Mantas vis tiek įsitikinęs, kad mes privalome ją išlaikyti. O pats net piršto nepajudina, kad bent kokį centą uždirbtų.
— Labai girdėta istorija, — atsiduso Rasa. — Mano bendradarbei buvo beveik tas pats. Vyras dvejus metus „ieškojo savęs“, o anyta kas savaitę ateidavo aiškinti, kokia ji bloga žmona. Galiausiai jie išsiskyrė.
— Ir kaip ji dabar?
— Puikiai. Sako, lyg akmuo nuo širdies nusirito. Ir, įsivaizduok, pinigų jai lieka daugiau. Vienai gyventi pigiau negu tempti ant sprando suaugusį vyrą ir dar jo motiną.
Eglė nutilo, žvelgdama pro langą. Gal Rasa teisi. Gal iš tiesų atėjo metas ką nors keisti. Taip, kaip buvo dabar, tęstis nebegalėjo.
— Žinai, kas skaudžiausia? — ji atsisuko į draugę. — Aš jį myliu. Arba… mylėjau. Jau pati nebežinau. Bet šitaip gyventi aš daugiau nepajėgiu.
— Tada pasikalbėk su juo rimtai. Be užuolankų. Pasakyk aiškiai: arba jis susiranda darbą ir nustoja remti mamytę iš tavo kišenės, arba jūs skiriatės. Pažiūrėsi, ką pasirinks.
— Bijau, kad jis pasirinks ją, — liūdnai šyptelėjo Eglė.
— Tuomet bent jau viskas taps aišku, — Rasa švelniai suspaudė jai ranką. — Ir galėsi priimti sprendimą, kuris bus teisingas tau.
Grįžusi namo Eglė rado Mantą prie kompiuterio. Jis buvo įnikęs į kažkokį internetinį žaidimą ir net neatsisuko, kai ji įėjo į kambarį.
— Mums reikia pasikalbėti. Rimtai, — tarė ji.
— Palauk, pabaigsiu mačą, — numojo ranka Mantas, neatitraukdamas akių nuo ekrano.
Eglė priėjo ir užlenkė nešiojamojo kompiuterio dangtį.
— Ne. Dabar. Tai svarbiau už tavo žaidimą.
— Tu iš proto išėjai? — pašoko jis. — Čia buvo reitinginis mačas!
— Mantai, man tavo reitingai nerūpi. Mūsų šeimoje rimtos bėdos, o tu sėdi ir žaidi kaip paauglys.
— Na tai pirmyn, išliek viską, kas susikaupė, — jis atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Klausau.
— Aš daugiau nebepervedinėsiu pinigų tavo mamai, — pradėjo Eglė. — Ir noriu, kad per mėnesį susirastum darbą. Bet kokį. Gal ne svajonių pareigas, bet bent jau atsiras pajamų.
— Tu man keli ultimatumą? — Mantas kilstelėjo antakius.
— Taip. Nes pavargau viena viską tempti. Arba pradedi elgtis kaip suaugęs vyras, arba mes skiriamės.
— Mama buvo teisi, — jis papurtė galvą. — Sakė, kad tu godi ir tau tik pinigai rūpi.
— Tavo mama klysta. Aš galvoju apie mūsų ateitį. Man trisdešimt dveji, aš noriu vaiko. Bet kaip planuoti kūdikį, kai mano vyras jau aštuonis mėnesius nedirba?
— Tai laikina!
— Aštuoni mėnesiai nėra „laikina“. Tai jau gyvenimo būdas! — Eglės balsas pakilo. — Ir iš tavo reakcijos matau, kad nieko keisti tu neketini.
— Tai ko tu nori? Kad eičiau apsaugininku? Ar pardavėju? Kad nusižeminčiau vien tam, jog tu jaustumeisi ramiau?
— Noriu, kad pagaliau suaugtum ir prisiimtum atsakomybę už savo šeimą. Bet, regis, tau tai per sunku.
Mantas staiga atsistojo.
— Žinai ką? Važiuoju pas mamą. Ten su manimi bent normaliai kalbasi, o ne kelia scenas.
— Važiuok, — pavargusiai atsakė Eglė. — Ir pagalvok apie tai, ką pasakiau. Turi mėnesį.
Kai durys už jo užsidarė, Eglė nusileido ant sofos ir pravirko. Viskas klostėsi ne taip, kaip ji kadaise įsivaizdavo. Tačiau kelio atgal nebebuvo: arba Mantas atsipeikės, arba jai teks pradėti gyvenimą iš naujo.
Kitą rytą Eglė pabudo viena. Mantas namo negrįžo ir neparašė nė trumpos žinutės. Ji pasidarė sau pusryčius, išėjo į darbą ir visą kelią stengėsi negalvoti apie vakarykštį ginčą.
Darbe jos laukė netikėtumas. Skyriaus vadovas pasikvietė ją į kabinetą.
— Egle, turiu gerų naujienų, — šypsodamasis pasakė Jonas. — Prisimenate tarptautinės įmonės projektą, kuriam vadovavote?
— Žinoma. Jį užbaigėme praėjusį mėnesį.
— Taigi, užsakovai liko sužavėti. Taip sužavėti, kad nori su mumis pasirašyti metinę sutartį. Ir jie paprašė, kad visus jų projektus prižiūrėtumėte būtent jūs.
— Tai nuostabu! — Eglė pajuto, kaip į ją grįžta jėgos.
— Ir tai dar ne viskas. Kadangi bendradarbiavimas plečiasi, siūlome jums paaukštinimą. Vyresniosios projektų vadovės pareigas ir atitinkamą atlyginimo padidinimą. Maždaug keturiasdešimčia procentų.
Eglė akimirką net suabejojo, ar gerai išgirdo. Toks atlyginimo šuolis išspręstų didžiąją dalį jos finansinių rūpesčių.
— Aš… Ačiū! Žinoma, sutinku!
— Puiku. Nuo pirmadienio imsitės naujų pareigų. Ir, Egle… Jūs tikrai to nusipelnėte. Esate viena stipriausių mūsų darbuotojų.
Išėjusi iš kabineto ji pirmiausia pagalvojo paskambinti Mantui ir pasidalyti džiugia žinia. Tačiau po kelių sekundžių persigalvojo. Tegul pirmą žingsnį šįkart žengia jis.
Vakare, grįžusi namo, Eglė virtuvėje pamatė Oną. Anyta ramiai gurkšnojo arbatą ir sėdėjo taip, lyg būtų tikroji šių namų šeimininkė.
— Labas vakaras, — santūriai pasisveikino Eglė.