— Mantas jums paliko raktą?
— Turiu atsarginį, — Ona nužvelgė marčią nuo galvos iki kojų. — Mantas papasakojo, apie ką vakar kalbėjotės. Atėjau, kad kai kuriuos dalykus pagaliau išsiaiškintume.
— Klausau, — Eglė nusivilko švarką ir atsisėdo priešais ją.
— Jūs darote labai didelę klaidą, — prabilo anyta. — Mantas yra gabus specialistas. Jam negalima savo žinių pardavinėti už menkniekius. O jūsų, kaip žmonos, pareiga — palaikyti vyrą, kai jam sunku.
— Aštuoni mėnesiai jau nebe sunkus laikotarpis, o gyvenimo būdas, — ramiai atkirto Eglė.
— Nepertraukinėkite manęs, — Ona suspaudė lūpas. — Aš užauginau nuostabų sūnų. Protingą, išsilavinusį, perspektyvų. Jis vertas moters, kuri jį brangintų, o ne skaičiuotų kiekvieną centą.
— Vadinasi, jūsų akimis normalu, kad aš viena dirbu, viena tempiu buitį ir dar išlaikau jus abu?
— Manęs niekas neišlaiko! — įsižeidusi šūktelėjo Ona.
— Tuomet kam jums reikalingi tie kasmėnesiniai pervedimai? — Eglė paėmė telefoną. — Parodyti banko išrašą? Per aštuonis mėnesius — šimtas dvidešimt tūkstančių. Ir visa tai tuo metu, kai Mantas neuždirbo nė cento.
— Tai sūnaus rūpestis motina. Jūs šito nesuprasite. Jūsų vertybės kitokios.
— Mano vertybė — šeima, kurioje atsakomybę prisiima abu, — Eglė atsistojo. — O ne ta tvarka, kurią jūs taip atkakliai diegiate Mantui.
— Kokia dar tvarka? — Ona taip pat pašoko nuo kėdės.
— Tokia, kur vyras visą gyvenimą lieka vaiku. Jį turi aptarnauti moterys: iš pradžių mama, paskui žmona. Ir abi dar privalo tylėti.
— Kaip jūs drįstate taip kalbėti!
— Drįstu, nes man jau gana šito absurdo teatro. Mantas — suaugęs vyras, bet elgiasi kaip išlepintas paauglys. O jūs tai ne tik toleruojate, bet ir skatinate.
— Aš ginu savo sūnų nuo tokios… nuo tokios…
— Sakykite tiesiai. Nuo godžios žmonos? — Eglė kreivai šyptelėjo. — Žinote, šiandien mane paaukštino. Nuo šiol uždirbsiu pakankamai, kad galėčiau ramiai gyventi ir viena. Be vyro, kurį reikia išlaikyti, ir be anytos, kuriai tai atrodo savaime suprantama.
— Jūs grasinate skyrybomis?
— Aš tik įvardiju faktą. Jeigu Mantas nesikeis, paduosiu prašymą skirtis. Ir patikėkite, tada man bus lengviau.
Ona nieko nebeatsakė. Staigiais judesiais susirinko daiktus ir pasuko durų link. Prie slenksčio dar atsigręžė.
— Dar pasigailėsite. Tokio vyro kaip mano Mantas daugiau gyvenime nerasite.
— Ačiū Dievui, — tyliai sumurmėjo Eglė ir uždarė duris jai už nugaros.
Kelios kitos dienos praslinko keistoje tyloje. Mantas neskambino, nerašė ir namo negrįžo. Eglė stengėsi visą dėmesį sutelkti į darbą ir bent trumpam nustumti šeimos rūpesčius į šalį.
Penktadienio vakarą suskambo durų skambutis. Už durų stovėjo Mantas, rankoje laikydamas nedidelį krepšį.
— Galiu užeiti? — paklausė prislopintu balsu.
— Žinoma. Čia ir tavo namai, — Eglė pasitraukė į šoną.
Jie atsisėdo svetainėje. Mantas atrodė pavargęs, susiglamžęs, tarsi per tas kelias dienas būtų gerokai pasenęs.
— Daug galvojau, — galiausiai pradėjo jis. — Ir supratau, kad daug kur buvai teisi. Per ilgai sėdėjau be darbo.
Eglė tylėjo. Ji nenorėjo skubinti, leido jam kalbėti toliau.
— Mama vis kartoja, kad turiu laukti idealaus pasiūlymo. Bet tokio pasiūlymo, matyt, apskritai nebūna, tiesa? O kol aš laukiu, tu viena viską tempi ant savo pečių.
— Gerai, kad tai pamatei, — linktelėjo Eglė. — Ir ką ketini daryti?
— Išsiunčiau gyvenimo aprašymus į kelias vietas. Tai nėra svajonių pareigos, bet atlyginimai padorūs. Pirmadieniui jau paskirti du pokalbiai.
— Tai neblogas startas.
— Ir dar kai kas… Kalbėjausi su mama. Pasakiau, kad daugiau pinigų jai nepervedinėsiu, kol pats neuždirbsiu. Ji, aišku, įsižeidė, bet tai jau jos reikalas.
Eglė nustebusi pažvelgė į vyrą. Ar jis iš tiesų sugebėjo pasipriešinti motinai?
— O kaip tada su tuo, kad „sūnus privalo rūpintis mama“?
— Privalo, — Mantas nuleido akis. — Bet ne žmonos sąskaita. Tu buvai teisi. Mama gyvena visai neblogai. Tiesiog aš pats pripratau visą finansinę naštą permesti tau.
— Mantai, mane paaukštino, — Eglė pagaliau ištarė naujieną. — Nuo pirmadienio būsiu vyresnioji projektų vadovė.
— Rimtai? Tai nuostabu! — jo veide pirmą kartą sužibo nuoširdus džiaugsmas. — Tu šaunuolė. Tikrai nusipelnei.
— Bet tai nereiškia, kad vėl viena nešiu viską už mus abu, — perspėjo ji. — Man reikia partnerio, o ne išlaikytinio.
— Suprantu. Ir pasistengsiu juo būti. Duok man progą viską pataisyti.
Eglė įdėmiai stebėjo vyrą, mėgindama suprasti, ar šis pokytis tikras. Per bendrus metus ji išmoko skaityti jo nuotaikas ir atpažinti, kada jis kalba nuoširdžiai.
— Gerai. Bet sąlygos nesikeičia. Turi mėnesį susirasti darbą. Ir kol patys nestovėsime tvirtai ant kojų, tavo mamai nebus pervedamas nė vienas centas.
— Sutinku, — Mantas ištiesė ranką. — Taika?
— Pažiūrėsime, — Eglė priėmė jo ranką. — Veiksmai pasakys daugiau negu žodžiai.
Pirmadienį Mantas iš tikrųjų išėjo į darbo pokalbius. Vienas jų nenusisekė — įmonė ieškojo kitokios patirties turinčio žmogaus. Tačiau antrasis atrodė daug žadantis.