– Tomai, ar pats man dabar paaiškinsi, kas čia vyksta, ar man iš karto skambinti policijai? – Rūta sustojo prieškambaryje net nenusivilkusi palto. Jos žvilgsnis nuslydo nuo svetimų lagaminų prie pravirų didžiojo kambario durų.
Lagaminai stovėjo du: vienas tamsiai mėlynas, su ratukais, kitas – senas, bordo spalvos, nutrinta rankena. Šalia gulėjo sportinis krepšys, iš kurio kyšojo diržas, o ant suolelio jau buvo padėtas parduotuvės maišelis su šlepetėmis, dantų šepetėliu ir keliais indeliais kremo. Visa tai nė iš tolo nepriminė trumpo užsukimo pusvalandžiui. Greičiau atrodė taip, lyg kažkas čia būtų pradėjęs kraustytis gyventi. Ar bent jau labai stengtųsi apsimesti, kad naujas gyvenimas jau prasidėjo.
Iš kambario sklido balsai. Moteriškas – tvirtas, truputį aštrus, su ta pačia gaidele, nuo kurios Rūtai visada nemaloniai įsitempdavo žandikauliai. Vyriškas – prislopintas, tarsi besiteisinantis, bet visiškai be nerimo. Būtent tas nerimo nebuvimas ją ir pervėrė skaudžiausiai. Ne nuostaba, ne sutrikimas, ne bandymas nuo slenksčio kažką aiškinti. Paprastas žmogaus balsas, kuriam visa tai atrodo savaime suprantama.
Rūta uždarė duris garsiau, nei ketino. Tyliame prieškambaryje trakštelėjo spyna, ir iš kambario tuoj pat išlindo Tomas.
– O, tu jau grįžai? – tarė jis tokiu tonu, lyg ji būtų užėjusi ne į savo namus, o pas kokius pažįstamus.
– Matau, kad labai laiku, – atsakė Rūta ir lėtai padėjo raktus ant spintelės.
Tomas išėjo į koridorių, pasitrynė sprandą ir kažkodėl pamėgino nusišypsoti.
– Tik nepradėk iš karto. Aš viską paaiškinsiu.
Tačiau aiškinti jis neskubėjo.
Rūta žengė toliau ir sustojo ant kambario slenksčio.
Prie plačiai atvertos spintos stovėjo jo sesuo Inesa. Vienoje rankoje ji laikė krūvelę marškinėlių, kita taisė kelioninės kosmetinės užtrauktuką. Ant sofos jau buvo išmesti jos džinsai, megztinis, telefono įkroviklis ir maišas su naminiais drabužiais. Inesa pakėlė galvą, susitiko su Rūtos žvilgsniu ir nė kiek nesutriko. Tik smakrą kilstelėjo aukščiau, tarsi iš anksto būtų pasiruošusi ginčui ir nusprendusi nenusileisti nė per žingsnį.
– Labas, – pasakė ji. – Mes nemaniau, kad taip anksti pareisi.
Rūta neatsakė. Ji žiūrėjo ne į Inesą, o į atlapotą spintą. Į tuščią lentyną, kur dar ryte gulėjo jos pledai ir dėžė su sezoniniais daiktais. Dėžės nebebuvo. Pledo taip pat.
– Aš juos kol kas išnešiau į lodžiją, – skubiai prabilo Tomas, pastebėjęs jos žvilgsnį. – Nieko jiems nenutiks. Ten sausa.
Rūta atsisuko į jį.
– Tu išnešei mano daiktus į lodžiją?
– Laikinai. Nedaryk iš to tragedijos.
Tas jo „nedaryk tragedijos“ visada skambėdavo vienodai. Lyg ne jis peržengtų kito žmogaus ribas, o ji jį vargintų vien tuo, kad drįsta tas ribas pastebėti.
Rūta lėtai nusivilko paltą, tvarkingai pakabino jį ant kabliuko ir sugrįžo į kambarį. Viduje ji jau nebevirė pykčiu. Priešingai – viskas susispaudė į kietą, šaltą tašką. Supykęs žmogus gali prišnekėti per daug. Bet kai pyktis nurimsta ir prieš akis išryškėja visas vaizdas, tada jis tampa iš tiesų pavojingas.
Tomas akimirksniu pradėjo kalbėti greičiau:
– Inesai sudėtinga padėtis. Tik porai savaičių, daugiausia mėnesiui. Jai dabar tikrai nėra kur dėtis. Juk supranti, negalėjau palikti sesers gatvėje.
– Gatvėje? – perklausė Rūta.
– Na, čia taip pasakiau. Perkeltine prasme.
– O kur ji gyveno iki tol, kol tu atsivežei ją čia su lagaminais?
Inesa trinktelėjo komodos stalčiuku ir atsakė pati:
– Nuomojosi butą. Šeimininkė sugalvojo parduoti, paprašė išsikraustyti. Beje, aš tau nieko blogo nepadariau, Rūta. Nesuprantu, ko tu taip į mane žiūri.
Dabar Rūta pažvelgė tiesiai į ją.
– Todėl, kad krauniesi daiktus mano bute, negavusi mano leidimo.
– Oi, tik nereikia, lyg būčiau tau ant sprando užlipusi, – prunkštelėjo Inesa. – Aš juk ne svetima.
Tomas tuoj pat pritarė:
– Būtent. Ne svetima. Tikra sesuo.
Rūta perkėlė žvilgsnį į vyrą. Kelias sekundes niekas nepratarė nė žodžio. Kažkur viršuje kaimynai per grindis patempė kažką sunkaus – lubomis nusirito girgždesys, paskui vėl stojo tyla.
Ir tada Rūta paklausė ramiai. Be šauksmo, be isterijos, be virpančio balso:
– Tomai, nuo kada tavo sesuo apsigyvena mano iki santuokos įsigytame bute?
Inesa sustingo taip ir nepadėjusi drabužių krūvelės į lentyną.
Tomas pravėrė burną, bet nieko nepasakė. Tas pasitikėjimas, su kuriuo jis ką tik išėjo į prieškambarį, ėmė byrėti tiesiog akyse. Veikiausiai todėl, kad tokioje formuluotėje nebeliko vietos jo mėgstamam miglotumui: „mūsų bendri namai“, „juk šeima“, „kas čia tokio“. Žodžiai buvo tikslūs ir kieti: tavo sesuo, mano butas, iki santuokos.
– Rūta, kam tu taip? – galiausiai ištarė jis. – Mes juk susituokę.
– Tai nėra atsakymas.
– Aš tiesiog maniau, kad tokioje situacijoje nereikia rengti apklausos.
– O aš manau, kad nereikia apgyvendinti žmonių mano namuose be mano sutikimo.
Inesa staigiai numetė drabužius ant sofos.
– Jeigu būčiau žinojusi, kad čia sulauksiu tokio priėmimo, apskritai nebūčiau važiavusi.
– Tai ir nereikėjo važiuoti, – sutiko Rūta.
Inesa sumirksėjo. Akivaizdu, ji nesitikėjo atsakymo be įprasto mandagumo apvalkalo.
Tomas žengė į priekį.
– Rūta, pakalbėkim ramiai. Nieko baisaus juk neįvyko.
Ji nežymiai palenkė galvą į šoną, tarsi klausytųsi pažįstamos frazės ir bandytų suprasti, ar tik nepasigirdo.
– Nieko baisaus? Tu išnešei mano daiktus į lodžiją, manęs neįspėjai, atsivežei savo seserį, kuri jau čia kuriasi, ir sakai, kad nieko baisaus?
– Aš ketinau vakare su tavimi pasikalbėti.
– Tu jau pasikalbėjai. Savo veiksmais.
Inesa pašaipiai šyptelėjo, bet šypsena gavosi nervinga.
– Ko tu taip įsikabinai į tuos kvadratinius metrus? Tomas yra tavo vyras, o ne nuomininkas.
Rūta atsisuko į ją.
– Dar vienas žodis apie kvadratinius metrus, ir šitas pokalbis labai greitai baigsis.
Inesa kilstelėjo antakius.
– Grasini?
– Įspėju.
Tomas perbraukė delnu per veidą. Jo išraiška tapo tokia, kokią Rūta matydavo prieš šeimos susibūrimus, kai jis suprasdavo, jog reikės patikti visiems iš karto, o to padaryti nepavyks.
– Inesa, patylėk kol kas, – pusbalsiu pasakė jis.
– O kodėl aš turiu tylėti? Mane čia, atrodo, pasodino į kaltinamųjų suolą.
– Nes klausimas ne tau, – nukirto Rūta. – Tave čia pakvietė ne spinta prieškambaryje ir ne sofa kambaryje. Tave čia atvedė Tomas. Su juo ir kalbuosi.
Ji atsisėdo ant fotelio krašto, net nenusiavusi batų. Rankinę pasidėjo greta. Tai buvo senas jos įprotis: jei laukia nemalonus pokalbis, pirmiausia reikia atsisėsti. Stovintis žmogus greičiau praranda savitvardą. Sėdintis ilgiau išlaiko balsą lygų.
– Taigi, – tarė ji. – Tu nusprendei čia apgyvendinti Inesą. Pats vienas. Be skambučio, be žinutės, be klausimo. Teisingai?
– Žinojau, kad imsi prieštarauti, – atsakė Tomas, žiūrėdamas kažkur į šoną.
– Vadinasi, sąmoningai padarei tai man už nugaros.
– Aš taip pasielgiau, nes nebuvo laiko.
– Skambučiui būtų užtekę keturiasdešimties sekundžių.
Jis nutilo.
Inesa staiga pliaukštelėjo delnu sau per šlaunį, tarsi norėdama paskubinti ginčą.
– Klausykit, čia jau juokinga. Aš neatvažiavau į kurortą. Turiu tikrų problemų. Ar tu iš tų moterų, kurioms svarbiausia parodyti, kas namuose šeimininkė?
– Aš čia ir esu šeimininkė, – pasakė Rūta.
Ji ištarė tai tyliai, bet po šių žodžių oras kambaryje lyg atšalo.
Tomas tuoj pat įsiterpė:
– Viskas, gana. Dabar nesimatuosime teisėmis. Inesa truputį pagyvens, paskui susiras kitą variantą.
Rūta pažvelgė į jį taip įdėmiai, kad jis nusuko akis.
– Tu jau aptarei, kurį kambarį jai atlaisvinsi?
Jis neatsakė iš karto. Ir būtent tai buvo atsakymas.
– Aš paklausiau: tu jau nusprendei, kurį kambarį jai reikės užleisti?
– Maniau, kad Inesai patogiau būtų didžiajame kambaryje. Ji dirba nuotoliu, jai reikia stalo.
Rūta lėtai iškvėpė pro nosį.
– Didžiajame kambaryje stovi mano darbo stalas. Mano segtuvai. Mano nešiojamasis kompiuteris. Mano dokumentai. Ir mano daiktai.
– Galima laikinai perstatyti…
Jis nutilo vidury sakinio. Per vėlai prisiminė, kad žodis „perstatyti“ tokioje situacijoje skamba kaip nuosprendis. Ne baldams – nusistovėjusiai tvarkai, įpročiams, teisei pačiai spręsti, kas vyksta jos namuose.
Rūta pakilo.
– Taigi dabar abu labai atidžiai manęs klausotės. Inesa čia nelieka nei šiai nakčiai, nei savaitei, nei mėnesiui, nei jokiam miglotam „pažiūrėsim pagal situaciją“.