Tu, Tomai, paimi jos lagaminus, iškvieti taksi ir nuveži seserį ten, kur būtum ją apgyvendinęs, jei šito buto apskritai nebūtų.
– Tu dabar rimtai? – Inesa net nusijuokė, lyg būtų išgirdusi nevykusį pokštą. – Tokiu metu? Į vakarą?
– Rimčiau ir būti negali.
– O jeigu man iš tikrųjų nėra kur eiti?
– Tą reikėjo išsiaiškinti prieš tempiant daiktus į svetimą butą.
Tomo veidas patamsėjo.
– Neturi teisės taip kalbėti su mano seserimi.
– O tu neturėjai teisės tvarkytis mano bute kaip savo.
– Vėl tas pats: „mano butas, mano butas“!
– Taip, nes ką tik parodei: jeigu aš to nepasakysiu garsiai, tu labai patogiai pamirši.
Kambarį užgulė tiršta, sunki tyla. Pirmoji žvilgsnį nusuko Inesa. Ji priėjo prie lango. Už stiklo jau kaupėsi vakaro prieblanda, kieme automobilių žibintai slydo per nuogas medžių šakas. Inesa stovėjo sukryžiavusi rankas ant krūtinės, o Rūtai staiga labai aiškiai iškilo atmintyje, nuo ko viskas prasidėjo su šita šeima.
Iš pradžių Inesa atrodė maloni. Per vestuves glėbesčiavo ją, vadino Rūtele, klausinėjo apie remontą, gyrė skonį. Vėliau, kai paaiškėjo, kad butas Rūtai neatiteko nei iš tėvų, nei „per laimingą atsitiktinumą“, o buvo nupirktas dar iki pažinties su Tomu, kai ji pati kelerius metus mokėjo įmokas ir dėl to gyveno susiveržusi diržą iki paskutinės skylės, Inesos balse atsirado kitas tonas. Ne atviras pavydas – tai būtų buvę paprasčiau. Blogiau. Toks atlaidus, kreivas šypsnys žmogaus, kuris lyg ir pripažįsta faktą, bet viduje atsisako laikyti jį teisingu.
– Tau tai pasisekė, – kartą per šeimos pietus mestelėjo ji. – Bent jau su būstu viskas išspręsta.
Tada Rūta dar bandė atsakyti švelniai:
– „Pasisekė“ čia ne visai tinkamas žodis.
Inesa tik gūžtelėjo pečiais.
– Na taip, taip. Visi mes čia pavargę.
Po tokių replikų Tomas paprastai susiraukdavo ir suburbėdavo:
– Inesa, baik. Kam kabinėjiesi?
Tačiau tikro pasipiktinimo jo balse niekada nebūdavo. Tik vangus noras užglaistyti kampą, ne daugiau. Tarsi problema kildavo ne dėl sesers žodžių, o dėl to, kad Rūta juos girdėdavo.
Pirmuosius dvejus santuokos metus Rūta stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Žmonės skirtingi, šeimos įpročiai skirtingi, kiekvienas turi savą kalbėjimo manierą. Ji nenorėjo pavirsti moterimi, kuri kiekvienoje vyro giminės pastaboje įžvelgia grėsmę. Bet smulkmenos kaupėsi. Tai Inesa pasirodydavo nepranešusi. Tai nuo lentynos pasiimdavo rankų kremą ir numykdavo: „Oi, maniau, tau negaila.“ Tai vieną dieną pareikšdavo, kad mažajame kambaryje reikėtų įrengti „normalią miegamojo zoną“, nes „ateina svečiai, o pas jus kažkaip ne kaip pas žmones“. Tomas kaskart prašydavo nesikabinėti.
– Ji pas mus tiesmuka. Neimk į širdį.
Tik ta Inesos tiesmukuma kažkodėl visada veikdavo viena kryptimi. Ji galėjo kritikuoti svetimus daiktus, disponuoti svetimu laiku, brautis į svetimą erdvę. Bet vos kas nors atsakydavo jai tokiu pačiu tonu, prasidėdavo spektaklis apie įžeidimą, nuovargį ir „aš apskritai daugiau nė žodžio nesakysiu“.
Dabar Rūta žiūrėjo į vyrą ir netikėtai suprato: esmė net ne Inesa. Inesa tik įėjo ten, kur jai buvo atidarytos durys. Pagrindinis klausimas stovėjo priešais ją, su naminėmis kelnėmis ir marškinėliais, ir iš visų jėgų vaidino, kad viską dar galima sutvarkyti keliais įskaudintais žvilgsniais.
– Aš laukiu, – tarė Rūta.
– Ko? – piktai atšovė Tomas.
– Kol paimsi lagaminus.
– Aš dabar niekur jos nevešiu.
Rūta linktelėjo, lyg būtent tokio atsakymo ir buvo tikėjusis.
– Gerai.
Ji išsitraukė telefoną.
Inesa atsisuko.
– Ką tu darai?
– Sprendžiu problemą tuo vieninteliu būdu, kurį jūs su Tomu man palikote.
– Tu iš proto išėjai? – Tomas žengė prie jos. – Dėl šeimyninio pokalbio policiją kviesi?
Rūta pažvelgė į telefono ekraną, paskui – į jį.
– Ne. Kol kas ne. Spynų meistrą.
Jis akimirką sutriko.
– Kokį dar meistrą?
– Paprastą. Kad rytoj ryte pakeistų spynas.
Inesa staigiai delnu trenkė į fotelio porankį.
– Čia jau cirkas.
– Ne, Inesa. Cirkas vyko iki man grįžtant, kai jūs nusprendėte suvaidinti persikraustymą be buto savininkės.
Tomo skruostas trūktelėjo. Kai jis iš tiesų supykdavo, kairė jo veido pusė tarsi sukietėdavo.
– Tu visiems tik blogiau darai.
– Ne. Aš darau taip, kad ši diena nebegalėtų pasikartoti.
Jis trumpai dirstelėjo į seserį. Ji tą žvilgsnį suprato iš karto ir nusisuko. Tarp jų šmėstelėjo kažkas sena, seniai atidirbta: dabar reikia atsilaikyti, paspausti dviese, paskui ji pasiliks, Rūta atauš, naktis viską sušvelnins. Tikriausiai jie taip ir buvo suplanavę. Gal garsiai ir neaptarė, bet abu buvo tikri: vakare paverda, ryte susitaikoma.
Rūta šitą mechanizmą pažinojo. Pirmiausia tave pastato prieš įvykusį faktą. Tada paaiškina, kad prieštarauti jau per vėlu, nes viskas esą jau padaryta. Po to paprašo neaštrinti situacijos, nes žmonėms ir taip sunku. Praeina savaitė, kita, ir nauja realybė prilimpa prie namų kaip drėgnos dulkės prie palangės. Ją nusipurtyti tampa sunkiau negu su ja susitaikyti. Būtent tuo ir buvo remtasi.
– Turi penkias minutes, – pasakė ji Tomui. – Arba išeinate patys, arba skambinu pareigūnams ir pranešu, kad mano bute yra žmonės, kurių aš neįsileidau.
– Tu bent suvoki, ką kalbi? – pakartojo jis jau tyliau.
– Kaip niekada aiškiai.
Inesa pakėlė galvą.
– Tomai, tu girdi? Ji pasiruošusi tavo seserį per policiją išmesti. Štai ir visas jos požiūris.
– Neišversk visko aukštyn kojomis, – ramiai, bet kietai ištarė Rūta. – Mano požiūrį tu pamatytum tą akimirką, jei pati būtum man paskambinusi. Juk galėjai surinkti mano numerį ir pasakyti: „Rūta, mane ištiko bėda, ar galėčiau kelias dienas pagyventi?“ Bet tu to nepadarei. Kodėl? Nes žinojai atsakymą?
Inesa išbalo, tačiau tuoj pat suspaudė lūpas.
– Nes su tavimi neįmanoma žmoniškai.
– Žmoniškai – tai paklausti.
Tomas staiga atsisėdo ant kėdės ir įsmeigė akis į grindis. Tai buvo blogas ženklas. Vadinasi, jis neketino nieko spręsti. Vadinasi, pasirinko nebylią gynybą, iš kurios vėliau išaugs jo mėgstamiausias: „tu pati viską sugriovei“.
Ir Rūta netikėtai prisiminė dieną, kai pirmą kartą pajuto: jų santuokoje atsirado įtrūkimas ne dėl ginčo, o dėl Tomo įpročio nuspręsti už abu.
Tai nutiko beveik prieš metus. Tada jis, nieko nepasitaręs, davė Inesai raktų komplektą – neva kad palaistytų gėles, kol jie trims dienoms išvyks. Rūta apie tai sužinojo atsitiktinai, kai pamatė vyro seserį laiptinėje likus dviem dienoms iki kelionės.
– Ai, aš tik patikrinau, ar raktas tinka, – žvaliai pasakė Inesa.
Rūtai tada viduje viskas susitraukė, bet Tomas ir vėl numojo ranka.
– Juk tik dėl visa ko.
Tik tas „dėl visa ko“ paskui išlindo dar du kartus. Vienąsyk Inesa užsuko „persirengti po lietaus“, nes buvo netoliese. Kitą kartą – pasiimti įkroviklio, kurį esą pamiršo po šeimos pietų. Rūta pareikalavo raktus grąžinti. Inesa grąžino. Bet su tokia veido išraiška, lyg iš jos būtų atimta ne svetima prieiga prie svetimo buto, o pelnytai įteiktas medalis.
Ir štai dabar – lagaminai prieškambaryje. Ne atsitiktinumas. Tęsinys.
– Tomai, – prabilo Rūta, – aš nekartosiu. Arba tu dabar išsprendi tai kaip suaugęs žmogus, arba sprendžiu aš. Tik tada nesiskųsk pasekmėmis.
Jis pakėlė galvą.
– O kokios tos pasekmės? Skyrybomis mane gąsdini?
Ji nesitikėjo, kad jis taip greitai ištars būtent tai. Net ne kaip baimę. Greičiau kaip piktą metimą, kuriuo bandoma priversti kitą atsitraukti.
Rūta įdėmiai į jį pažvelgė.
– Tu tai dabar pasakei kaip grasinimą ar kaip pasiūlymą?
Tomas trūktelėjo petimi.
– Aš kalbu apie tai, kad šeima taip nekuriama.
– Šeima nekuriama slapta apgyvendinant žmones svetimuose namuose.
Inesa staigiai sugriebė lagamino rankeną.
– Viskas, užteks. Nereikia dėl manęs čia vaidinimų rengti. Aš tuoj išeinu.
Tomas tuoj pat pašoko.
– Kur tu eisi? Jau vakaras.
– O čia ne tavo rūpestis, – sausai tarė Rūta. – Jos brolis nusprendė, kad mano butas yra atsarginis aerodromas. Dabar tegul galvoja galva.
Bet Inesa vis tiek nepajudėjo iš vietos. Ji žiūrėjo į Tomą, ir tame žvilgsnyje nebuvo noro rasti išeitį. Ten buvo reikalavimas: įrodyk, kad esi mano pusėje. Rūta tą žvilgsnį buvo mačiusi daugybę kartų – prie šventinio stalo, susirašinėjimuose, smulkiuose buitiniuose susikirtimuose. Sesuo buvo pripratusi, kad brolis anksčiau ar vėliau atsistos tarp jos ir bet kokio nemalonumo. Net ir tada, kai dėl jo kalta būdavo ji pati.