Prieš pat egzekuciją jo aštuonmetė dukra tyliai ištarė kelis žodžius tėvui į ausį. Nuo to, ką ji pasakė, sargybiniai sustingo lyg įbesti, o po paros visa valstija buvo priversta sustabdyti suplanuotus veiksmus.
Likus visai nedaug iki mirtinos injekcijos, mirties bausme nuteistas kalinys pateikė paskutinį prašymą: jis norėjo dar kartą pamatyti savo mažąją dukrą, kurios nebuvo apkabinęs jau trejus metus.
Tai, ką mergaitė pašnibždėjo, akimirksniu sudrebino prieš penkerius metus paskelbtą nuosprendį, atvėrė aukščiausius teisingumo sistemos sluoksnius siekiančią korupciją ir iškėlė į dienos šviesą paslaptį, kuriai niekas nebuvo pasiruošęs.
Sieninis laikrodis rodė lygiai šeštą ryto, kai prižiūrėtojai atrakino Tomo Kazlausko kamerą. Pastaruosius penkerius metus jis praleido Teksaso Hantsvilio kalėjimo mirtininkų korpuse.
Visą tą laiką Tomas kartojo esąs nekaltas. Jo žodžiai daužėsi į šaltas betonines sienas, tačiau atsakymo jis taip ir nesulaukė. Dabar, kai iki paskirtos egzekucijos buvo likusios vos kelios valandos, jam tebuvo svarbus vienas dalykas.
– Noriu pamatyti savo dukrą, – prikimusiu balsu ištarė jis. – Tik vieną kartą. Prašau, leiskite man susitikti su Ugne, kol viskas nesibaigė.
Vienas sargybinis pažvelgė į jį su užuojauta. Kitas tik papurtė galvą.
Vis dėlto prašymas pasiekė kalėjimo viršininko Vytauto Žukausko stalą. Tai buvo šešiasdešimtmetis veteranas, per savo tarnybą prižiūrėjęs daugiau egzekucijų, nei pats norėjo prisiminti.
Tomo byla jam nuo pat pradžių kėlė nerimą. Iš pirmo žvilgsnio įkalčiai atrodė nepramušami: pirštų atspaudai ant ginklo, krauju sutepti drabužiai, kaimyno liudijimas, kad tą naktį jis matė Tomą išeinantį iš namo.
Tačiau Tomo akyse Žukauskas niekada nematė žudiko žvilgsnio.
Po ilgos tylos viršininkas galiausiai davė nurodymą:
– Atveskite vaiką.
Praėjus trims valandoms, į kalėjimo stovėjimo aikštelę įriedėjo baltas valstybinis automobilis.