Iš jo išlipo socialinė darbuotoja, už rankos laikydama aštuonmetę mergaitę. Ji buvo šviesiaplaukė, smulkaus veido, o jos mėlynos akys atrodė pernelyg rimtos tokiam vaikui.
Ugnė Kazlauskaitė kalėjimo koridoriumi ėjo neverkdama. Nesigūžė, nesidairė išsigandusi, net nedrebėjo. Kai ji žingsniavo pro kameras, kaliniai vienas po kito nutildavo, tarsi pats vaiko buvimas būtų užgniaužęs jiems balsus.
Lankytojų salėje Tomas sėdėjo prie stalo, surakintas antrankiais ir pritvirtintas grandine. Jis buvo dar labiau sulysęs, nei Ugnė jį prisiminė, apsirengęs išblukusiu oranžiniu kalinio kombinezonu.
– Mano mažyle… – vos girdimai ištarė jis, o akyse iškart suspindo ašaros.
Ugnė priėjo lėtai. Ji nebėgo prie jo. Nepuolė raudoti.
Ji tiesiog apkabino tėvą.
Visą minutę kambaryje tvyrojo tyla. Nė vienas jų neištarė nė žodžio.
Tada mergaitė palinko prie Tomo ausies ir pašnibždėjo kažką taip tyliai, kad negalėjo išgirsti niekas kitas.
Tai, kas nutiko po akimirkos, pribloškė visus patalpoje buvusius prižiūrėtojus.
Tomo veidas išbalo. Kūnas ėmė virpėti nuo galvos iki kojų. Jis pažvelgė į dukrą, ir jo akyse vienu metu sužibo siaubas ir staiga užgimusi, deginanti viltis.
– Tu tikra? – lūžtančiu balsu paklausė jis.
Ugnė linktelėjo.
Tomas pašoko taip staigiai, kad kėdė trenkėsi į grindis ir nuvirto.
– Aš nekaltas! – suriko jis. – Dabar galiu tai įrodyti!
Prižiūrėtojai puolė prie jo manydami, kad kalinys priešinasi. Tačiau Tomas nekovojo. Jis verkė – kūkčiojo taip, kaip neverkia žmogus, penkerius metus gyvenęs vien beviltiškumu.
Viršininkas Žukauskas visa tai stebėjo saugumo kamerų ekrane.
Kažkas pasikeitė.
Per valandą jis priėmė sprendimą, galėjusį sugriauti visą jo karjerą. Žukauskas paskambino į Teksaso generalinio prokuroro biurą ir paprašė atidėti egzekuciją septyniasdešimt dviem valandoms.
– Kokie dar nauji įrodymai? – griežtai paklausė balsas kitame laido gale.
Žukauskas žiūrėjo į sustabdytą vaizdą ekrane – į Ugnės veidą.
– Vaikas, kuris, panašu, žino daugiau, nei mes kada nors leidome sau patikėti.