– Ji galėjo būti liudininkė, – prislopintu balsu pridūrė Jankauskas. – Ir man vis labiau atrodo, kad už grotų pasodinome ne tą žmogų.
Už dviejų šimtų mylių, viename Dalaso priemiestyje, šešiasdešimt aštuonerių sulaukusi į pensiją pasitraukusi gynėja Elena Petrauskienė vos neišvertė puodelio kavos, kai per televizorių pamatė skubią žinią.
Karjeros pradžioje ji buvo pralaimėjusi bylą, kurios niekada nepajėgė pamiršti: tada jai nepavyko išgelbėti nekalto vyro. Ta klaida, lyg šešėlis, sekė ją dešimtmečius.
Todėl, ekrane išvydusi Mariaus Kazlausko akis, Elena iš karto atpažino tą patį žvilgsnį. Tylų. Išsekusį. Žmogaus, kurio niekas nebegirdi.
Po kelių valandų ant jos stalo jau gulėjo penkerių metų senumo byla dėl Mariaus žmonos nužudymo. Elena skaitė puslapį po puslapio, vis dažniau sustodama prie detalių, kurios anksčiau buvo tarsi nustumtos į paraštes.
Radinių pakako, kad jai per nugarą nubėgtų šaltis.
Prokuroras, pasiekęs, kad Marius būtų pripažintas kaltu, šiandien jau buvo teisėjas Andrius Stankevičius. Tačiau bylos dokumentuose Elena aptiko ryšį, kurio niekas neakcentavo: jis turėjo asmeninių verslo sąsajų su Mariaus jaunesniuoju broliu Tomu Kazlausku. O Tomas, vos tik Marius buvo suimtas, paveldėjo didžiąją dalį tėvų turto.
Dar labiau glumino tai, kad Rasa Kazlauskienė, likus kelioms savaitėms iki savo mirties, domėjosi finansinėmis ataskaitomis ir teisiniais dokumentais.
Elena ėmė jungti atskirus taškus, kurių kiti, regis, sąmoningai nenorėjo matyti.
Tuo metu Gabija po apsilankymo kalėjime visiškai užsisklendė. Valstybiniuose vaikų globos namuose, kur ji jau pusę metų gyveno prižiūrima dėdės Tomo, mergaitė beveik nebekalbėjo. Vietoj žodžių liko tik piešiniai.
Vienas jų išsiskyrė iš visų.
Jame buvo namas. Ant grindų gulinti moteris. Virš jos palinkęs vyras mėlynais marškiniais. Ir dar viena mažytė figūra, pasislėpusi koridoriaus tamsoje.
Marius niekada neturėjo mėlynų marškinių.
O Tomas juos vilkėdavo nuolat.
Iki egzekucijos buvo likę mažiau nei trisdešimt valandų, kai Elena sulaukė skambučio iš vyro, dingusio prieš penkerius metus. Tai buvo Paulius Vaitkus, buvęs šeimos sodininkas.
Jo balsas drebėjo, kai jis ištarė:
– Mačiau, kas nutiko tą naktį.