Iš automobilio išlipo socialinė darbuotoja, už rankos laikydama aštuonmetę mergaitę šviesiais plaukais ir neįprastai rimtomis mėlynomis akimis.
Gabija Kazlauskaitė kalėjimo koridoriumi ėjo neverkdama. Ji nedrebėjo, nesidairė į šalis. Kai mergaitė žingsniavo pro kameras, net kaliniai nutilo, lyg pats jos buvimas būtų privertęs visus sulaikyti kvapą.
Lankytojų kambaryje Marius sėdėjo prie stalo, surakintas antrankiais ir pritvirtintas grandine. Jis atrodė gerokai sulysęs, visai ne toks, kokį dukra jį prisiminė, vilkėjo išblukusį oranžinį kalinio rūbą.
– Mano mažyle… – vos girdimai ištarė jis, ir akyse tuoj pat sublizgo ašaros.
Gabija lėtai priėjo arčiau. Ji nepasileido bėgti. Nepravirko.
Ji tik…
Apkabino jį.
Visą minutę tarp jų nebuvo nė vieno žodžio.
Paskui mergaitė palinko prie tėvo ausies ir pašnibždėjo kažką taip tyliai, kad niekas kambaryje negalėjo to išgirsti.
Tai, kas įvyko po akimirkos, pribloškė kiekvieną budėjusį pareigūną.
Marius staiga išbalo. Jo kūną perbėgo drebulys. Jis įsmeigė žvilgsnį į dukrą, ir tame žvilgsnyje vienu metu degė siaubas bei netikėtai įsižiebusi, aštri viltis.
– Tu tikra? – paklausė jis lūžtančiu balsu.
Gabija linktelėjo.
Marius pašoko taip staigiai, kad kėdė triukšmingai virto ant grindų.
– Aš nekaltas! – suriko jis. – Dabar galiu tai įrodyti!
Sargybiniai puolė prie jo manydami, kad kalinys mėgins priešintis. Tačiau Marius nekovojo. Jis verkė – kūkčiojo taip beviltiškai, bet kartu taip kitaip nei per penkerius metus, kai viltis buvo visiškai užgesusi.
Viršininkas Jankauskas viską stebėjo saugumo kamerų ekrane.
Kažkas pasikeitė.
Nepraėjus nė valandai jis priėmė sprendimą, galėjusį sugriauti visą jo karjerą. Jankauskas paskambino į Teksaso generalinio prokuroro biurą ir paprašė septyniasdešimt dviejų valandų atidėti egzekuciją.
– Kokie dar nauji įrodymai? – griežtai paklausė balsas kitame laido gale.
Jankauskas žiūrėjo į sustabdytą vaizdą ekrane – į Gabijos veidą.
– Vaikas, kuris, regis, kažką matė.