— Rankos tau nenukris, jei padėsi priimti svečius! — šiurkščiai metė anyta marčiai. Tik šįkart ji užkliuvo ne už tos.
— Egle, tu juk nieko neveiki, ištisas dienas sėdi namie su vaiku, — nuolat kartodavo Ona. — Nejau jaunai, judriai moteriai taip sunku įvykdyti kelis mano prašymus? Aš gi neprašau kalnų nuversti. Dabar esame viena šeima, o tu, atleisk, elgiesi taip, lyg būtum svetima.
— Aš irgi turiu begalę reikalų! Su mažu vaiku ramiai nepasėdėsi nė minutės. Jūs tai puikiai žinote, bet vis tiek vis ką nors man primetate, — drąsiai atkirto Eglė.
— Ai, čia tik pasiteisinimai. Padarysi ir pasaulis nesugrius, — savo giesmę traukė anyta.
— Neturiu laiko, — laikėsi savo marti.
Rytais Ona dažnai skambindavo:
— Nupirk man produktų, sąrašą išsiunčiau žinute, — pranešdavo ji, tarsi Eglės prieštaravimų nė negirdėtų.
— Ne, dabar su Mantu važiuoju pas vaikų gydytoją, — susierzinusi atsakydavo Eglė.
— Tai ir gerai! Pakeliui užsuksi į parduotuvę. Viską paimsi, ko reikia, o vakare Tomas atveš man. Paprasčiau nebūna, tik tu vėl iš musės dramblį darai, — ginčijosi anyta. — Nejau su savo sloga dabar turiu lakstyti po krautuves?
— Niekas jums neatsitiks, pasivaikščiosite, net į naudą išeis. O man tai visiškai nepatogu. Be to, su sergančiu mažu vaiku po prekybos centrą nesiblaškysiu.
— Kodėl tu iš to darai problemą, Egle? Dešimt minučių, ir viskas! — neatlyžo Ona. — O tu tuoj puoli pyktis.
Galiausiai Eglė vis tiek atsisakydavo, o Ona niršdavo ir skųsdavosi sūnui dėl „beširdės“ žmonos.
Vieną dieną Tomas pradėjo iš tolo:
— Egle, mama prašė, kad šiandien pas ją užsuktum. Reikėtų padėti prieš šventes langus išplauti. Nueisi? Aš tuo metu pabūsiu su Mantu.
— Dar ko! O mano langus kas plaus? Tavo mama ar Pūkinas? — įsiuto Eglė. — Aš dar net savo buto generalinės tvarkos nepradėjau, nes vis kas nors išlenda. Man savų rūpesčių maža? Kodėl tavo mama nuolat kabinasi prie manęs? Tegul samdo valymo įmonę. Arba pati nusiplauna — ne ponia ir ne šimtametė.
— Na, Egle, nueik, prašau. Kitaip ji man amžinai galvą ūš, — bandė įkalbėti vyras.
— Ne. Pasakiau, kad neisiu, ir taškas. — Eglė liko nepajudinama.
Kitą kartą anyta sugalvojo naują užduotį.
— Eglute, mano sieninėje spintoje — žinai, toje didžiulėje — prisikaupė kalnas drabužių. Visi brangūs, firminiai, geros būklės, kokybiški. Daugelio jau nebedėviu.