Gal užsuktum ir padėtum atsirinkti, kas dar vertinga, o kas jau nebereikalinga? Jei kas patiks — pasiimk sau, nešiok į sveikatą, — gudriai mėgino prisivilioti marčią Ona.
— Jau tik nereikia, — atkirto Eglė. — Svetimų drabužių aš nedėviu. O tuo labiau — senos moters. Savų turiu per akis.
— Ką tu čia pavadinai sena moterimi? — iškart įsižeidė anyta. — Kad žinotum, man vos per penkiasdešimt, ir atrodau aš dar labai jaunatviškai. Visi taip sako. O jaučiuosi apskritai kaip trisdešimt… penkerių, — kiek sudvejojusi pridūrė: — Na, daugiausia keturiasdešimties. O tu su manimi elgiesi visiškai nepagarbiai. Aš Mantui jau ne kartą apie tai užsiminiau…
— Tai ir pasakokite! — aštriai pertraukė ją Eglė. — Ko čia kuklintis? Sakykite tiesiai: jaučiatės aštuoniolikos! Tik jeigu taip būtų, tai nelįstumėte prie manęs su nuolatiniais skundais, kad jums tai bloga, tai sunku, tai būtina pagalba. Nevažiuosiu pas jus. Savo skudurus persirūšiuokite pati.
— Egle, tu šiurkšti ir visai neturi takto. Kas tave taip auklėjo? Jokios pagarbos žmogui, kuris pagimdė tavo mylimą vyrą!
— Pagarbos man netrūksta, — šaltai atsakė Eglė. — Tiesiog aš pripratusi kalbėti tiesą.
Po kiekvieno tokio susikirtimo Ona skambindavo sūnui ir ilgai, su grauduliu balse, pasakodavo, kokia tuščia, liūdna ir vieniša tapo jos kasdienybė.
Ir vis dėlto anyta iš tiesų buvo vieniša. Prieš kelerius metus vyras ją paliko ir išėjo gyventi pas bendradarbę. Beje, ne pas jauną, ryškią blondinę, kaip dažniausiai įsivaizduojama tokiose istorijose. Ne. Jis pasirinko moterį, kuri buvo net šiek tiek vyresnė už Oną — tylią, ramią, paprastą, tokią „naminę“. Onos akimis, visiškai neišsiskiriančią, beveidę.
Ji ilgai negalėjo suvokti, kas nutiko jos vyrui. Kartą Ona net nuėjo į jo darbovietę ir savo akimis pamatė varžovę. Norėjo suprasti, kuo gi ypatinga ta moteris, kuri vyresnė ir už ją, ir už jos vyrą.
Tačiau prieš akis stovėjo pati paprasčiausia moteriškė. Pilka, nepastebima pelytė, niekuo neiškylanti virš minios. Net rankos buvo neprižiūrėtos. Jokio dailaus manikiūro, jokios elegancijos, kuri pirštus paverstų grakščiomis, lengvomis fėjos rankomis.
Ona stovėjo apstulbusi ir viduje visiškai sutriuškinta, lygindama savo išpuoselėtą išvaizdą, prižiūrėtas rankas su tuo, ką matė priešais. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl tai moteriai nė kiek nerūpi, kad jos delnai atrodo kone vyriški, antakiai — stori ir nelygūs, o plaukai suvelti, prastai nudažyti ir jau seniai prašyte prašosi kirpėjos rankų.
Ona, visą sąmoningą gyvenimą beveik liguistai saugojusi savo išvaizdą, tą akimirką pasijuto visiškai pasimetusi.
Iš vyro darbovietės ji išėjo lyg apdujusi. Tą akimirką jos galvoje kažkas lūžo.