Eglė dar ryte suprato, kad ši diena ramiai nepraeis. Tomas nuo pat ankstyvo meto blaškėsi po butą: tai stumdė kėdes, tai skaičiavo lėkštes, vis tikrindamas, ar visiems užteks vietos. Jo giminaičiai niekada neateidavo po vieną — pasirodydavo visas būrys: sesuo Rasa su vyru Mariumi, teta Ona, pusbrolis Darius su žmona. Kaskart Eglę apimdavo tas pats jausmas: savo namuose ji buvo ne šeimininkė, o lyg laikinai priimta nuomininkė, kurią pakęsdavo tik iš mandagumo.
— Gal šįkart apsieikime be visų? — nedrąsiai pasiūlė ji, pjaustydama salotas. — Paminėtume trise, tyliai, jaukiai.
Tomas net akių nuo laikraščio nepakėlė.
— Egle, na ką tu. Juk visada švenčiame kartu. Tai šeima.
„Šeima“, — karčiai pagalvojo Eglė. Jam gal ir taip. O jai tai buvo žmonės, kurie jos butą laikė savu, šaldytuvą — bendru, o ją pačią — aptarnaujančiu personalu.
Lygiai antrą popiet suskambo durų skambutis. Pirmoji, kaip visuomet, įsiveržė Rasa — triukšminga, tiesmuka, be jokio subtilumo. Keturiasdešimtmetė dažytais plaukais ir įpročiu kalbėti taip, tarsi visi būtų neprigirdintys, ji nė neapsidairiusi patraukė prie šaldytuvo.
— Tomuk, labas! — ji pakštelėjo broliui į skruostą ir tuoj pat pravėrė dureles. — Oi, ko čia taip tuščia? Eglute, o kur tortas? Maniau, būsi ką nors ypatingo iškepusi.
— Tortas dėžėje, ant stalo, — santūriai atsakė Eglė, toliau dėliodama salotas į lėkštes.
— Pirktinis? — Rasa suraukė nosį. — Na, Eglute, rankas juk turi. Galėjai ir pati pasistengti.
Iš paskos įėjo Marius, Rasos vyras — neaukštas, praplikęs, nuolat nepatenkintu veidu. Nieko nesakęs nužingsniavo į kambarį, kritiškai permetė akimis baldus ir įsitaisė fotelyje.
— Tomai, kada jūs pagaliau sofą keisit? — šūktelėjo jis iš kambario. — Visai įdubusi. Sėdėti nepatogu.
Paskutinė pasirodė teta Ona — liesa, maždaug šešiasdešimties moteris smailu smakru ir dar smailesnėmis pastabomis. Ji visada ateidavo su tokia veido išraiška, lyg būtų asmeniškai pakviesta sutvarkyti svetimą gyvenimą.
— Oi, Eglute, brangioji, — ji perbraukė žvilgsniu virtuvę, — kodėl kriauklė neblizga? Ir rankšluosčiai kažkokie papilkėję. Moteris privalo prižiūrėti namus, juk tai jos veidas.
Eglė sugniaužė kumščius, bet nutylėjo. Tomas priėjo iš nugaros ir uždėjo jai ranką ant peties. Gestas turėjo raminti, tačiau kažkodėl tik dar labiau erzino.
— Na, eikime prie stalo, — taikdariškai tarė jis. — Eglė labai stengėsi, tiek visko priruošė.
Vos visi susėdo, prasidėjo tai, ką Eglė mintyse vadino „šeimos teismu“. Rasa paragavo salotų ir iškart persikreipė.
— Kažkokios prėskos. Eglute, druskos nereikia gailėti, vyrai mėgsta sūriau. Ir majonezo mažoka. Sausoka.
— O aš dar vakar Tomui sakiau, — įsiterpė teta Ona, akivaizdžiai ruošdamasi pratęsti priekaištų virtinę.