— kad jums seniai reikėtų remonto. Tapetai jau visai išblukę, akivaizdžiai prašosi keitimo. Ir apskritai, jauna šeima turėtų rimčiau galvoti apie ateitį.
Eglė tylėdama kramtė salotas ir iš paskutiniųjų stengėsi neprisileisti tų pastabų prie širdies. Ji žiūrėjo į lėkštę, tarsi joje būtų galima pasislėpti nuo svetimų balsų. Tačiau kai ant stalo atsirado karštasis patiekalas — jos mėgstamiausia vištiena grietinėlės padaže, — teta Ona paragavo kąsnį ir tuojau pat susiraukė.
— Net keista, kad tave kas nors vedė su tokiais sugebėjimais virtuvėje, — garsiai pareiškė ji, nė nemėgindama sušvelninti tono. — Vištiena be skonio, padažas per skystas. Mūsų laikais mergaites nuo mažens mokydavo, kaip reikia gaminti.
Rasa prunkštelėjo, lyg tai būtų buvęs labai vykęs pokštas.
— Ai, baikit, teta Ona, užtat Eglutė liekna, — tarė ji, nužvelgdama Eglę nuo galvos iki kojų. — Nors, tiesą sakant, gal net per liekna. Kažkaip nesveikai atrodai, Egle. Tau visai nepakenktų priaugti kokius penkis ar septynis kilogramus. Dabar tokia išsekusi, lyg normaliam maistui pinigų neturėtumėte.
Marius padėjo šakutę ant lėkštės ir, tarsi ką tik prisiminęs itin svarbų dalyką, prabilo:
— Beje, buvau vonioje. Tarp plytelių siūlių pelėsis. Eglute, tokius dalykus reikia pastebėti. Čia jau nehigieniška. Namų šeimininkė privalo prižiūrėti tokius kampus.
Tą akimirką Eglės viduje kažkas nutrūko. Ne garsiai, ne staigiai — veikiau tyliai spragtelėjo, bet tas spragtelėjimas buvo galutinis. Ji lėtai atsitraukė nuo stalo ir atsistojo, pajusdama, kaip iš kažkur giliai kyla banga, kurią ji buvo bandžiusi sulaikyti ne vienus metus. Tomas nustebęs pakėlė akis.
— Egle, kur eini?
Ji perbraukė žvilgsniu visus susirinkusiuosius: Rasą su įžūlia šypsenėle, Marių, patenkintą savimi, nes „rado trūkumą“, tetą Oną su amžinai rūgščia veido išraiška.
— Žinote ką, — jos balsas buvo tylus, bet kiekvienas žodis nuskambėjo aiškiai. — Gana. Užteks.
Eglė nuėjo prie durų ir plačiai jas atvėrė.
— Kad daugiau nė vieno jūsų čia nematyčiau. Jūs man net ne šeima, — ištarė ji, ir tą akimirką šis tariamas šeimos vakaras virto paskutiniu lašu, privertusiu ją pagaliau pareikalauti pagarbos.
Kambaryje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti net laikrodžio tiksėjimas. Pirmoji atsipeikėjo Rasa.
— Eglute, tu gal iš proto išėjai? Mes juk šeima!
— Šeima? — Eglė trumpai nusijuokė, bet tame juoke nebuvo nė krislo linksmumo. — Šeima yra tada, kai žmonės vieni kitus gerbia. O jūs metų metus ateinate į mano namus, valgote mano gamintą maistą, kabinėjatės prie kiekvienos smulkmenos ir dar manote, kad taip ir turi būti!
Tomas pakilo nuo kėdės, pasimetęs žiūrėdamas į žmoną.
— Egle, nusiramink. Jie gi ne iš blogos valios…
— Ne iš blogos valios? — ji atsisuko į vyrą, ir Tomas jos akyse pamatė tai, ko anksčiau lyg tyčia nepastebėdavo: nuovargį, įskaudinimą ir tvirtą apsisprendimą. — Tomai, jeigu dabar pasakysi dar bent vieną žodį jų naudai, galėsi išeiti kartu su savo gimine. Aš esu šių namų šeimininkė ir daugiau neleisiu, kad su manimi būtų taip elgiamasi.
Jis pravėrė burną, bet, susidūręs su jos žvilgsniu, pamažu ją užčiaupė.
Teta Ona pasipiktinusi sujudo.
— Kaip tu drįsti! Mes vyresni, daugiau gyvenimo matę! Šiais laikais jaunimas visai prarado saiką!
— Lauk! — Eglė stovėjo prie atvirų durų ir nenuleido akių nuo giminaičių. — Tuoj pat lauk iš mano namų!
Rasa atsistojo sunkiai alsuodama ir kreipėsi į brolį:
— Tomai, tu juk neleisi jai taip su mumis elgtis?