— Tomas nieko nei leis, nei draus, — nukirto ją Eglė, neleisdama Rasai baigti. — Nes šį kartą sprendimas priklauso ne jam. Tai mano namai, mano kantrybė, ir ji ką tik baigėsi.
Giminaičiai nenoriai ėmė rinkti daiktus. Marius panosėje murmėjo kažką apie „kvailas jaunas moteris“, teta Ona demonstratyviai lingavo galvą, o Rasa, jau eidama durų link, vis dar bandė kažką aiškinti broliui. Tačiau Tomas tylėjo. Jis tik žiūrėjo į žmoną, tarsi pirmą kartą ją matytų tokią.
Kai durys jiems už nugarų užsitrenkė, butą užliejo keista, beveik neįprasta tyla. Eglė atsirėmė nugara į duris ir trumpam užsimerkė.
— Egle… — nedrąsiai prabilo Tomas.
— Ne. Dabar klausysi tu, — ji atsimerkė ir tiesiai pažvelgė jam į akis. — Penkerius metus kęsdavau jų įžūlumą. Penkerius metus girdėdavau, kokia esu prasta žmona, nevykusi šeimininkė, nemokanti gaminti. Penkerius metus leidau jiems knistis po mūsų spintas, šaipytis iš baldų, iš namų, iš mano išvaizdos.
Tomas žengė jos link, bet judesys buvo netvirtas.
— Jie nenorėjo tavęs įskaudinti. Tiesiog jų toks būdas…
— Jų būdas gali būti koks tik nori, bet mano ribos irgi egzistuoja, — ramiai, tačiau labai tvirtai atsakė Eglė. — Ir jeigu nori, kad mūsų santuoka tęstųsi, turėsi jas gerbti.
Ji nuėjo į kambarį ir pradėjo nurinkinėti stalą. Pirštai virpėjo nuo įtampos, tačiau viduje pamažu plėtėsi keistas palengvėjimas, lyg nuo pečių būtų nuslinkęs daugelį metų temptas akmuo.
— Aš nedraudžiu tau su jais bendrauti, — kalbėjo ji, dėdama lėkštes vieną ant kitos. — Susitik, kur nori ir kada nori, nors ir kasdien. Bet šiuose namuose daugiau niekas man neaiškins, kaip gyventi, ką virti ir kaip atrodyti.
Tomas tylėdamas padėjo jai tvarkytis. Kelis kartus atrodė, kad tuoj kažką pasakys, bet žodžiai užstrigdavo. Galiausiai jis sustojo su lėkščių krūvele rankose.
— Egle, aš… aš nesupratau, kad tau taip sunku.
Ji pakėlė į jį akis.
— Supratai. Tik tau buvo patogiau apsimesti, kad viskas gerai, negu susidurti su jų nepasitenkinimu.
Tomas padėjo lėkštes ant stalo ir priėjo arčiau.
— Atleisk man. Tikrai. Maniau, kad tave tiesiog erzina triukšmas, šurmulys, visi tie jų apsilankymai. Negalvojau, kad esmė — nepagarba.
Eglė sustojo ir nusišluostė rankas į rankšluostį.
— Tomai, aš neketinu būti tobula žmona pagal jų sugalvotus standartus. Ir daugiau tyliai nekentėsiu įžeidinėjimų savo pačios namuose. Jeigu jie nesugeba elgtis su manimi kaip su žmogumi, tegul čia nebeina.
— O jeigu jie… jeigu jie nebenorės su manimi bendrauti? — neužtikrintai paklausė jis.
Eglė tik gūžtelėjo pečiais.
— Tai bus jų pasirinkimas. O tavo pasirinkimas — tarp jų ir manęs.
Jie stovėjo virtuvėje, apsupti beveik nepaliestų vaišių, paruoštų šventiniam vakarui, ir Tomas pagaliau suprato: tai iš tiesų pasirinkimas. Tik ne tarp žmonos ir giminaičių. Tarp seno įpročio slėptis nuo konfliktų ir drąsos apginti tą, kurį myli.
— Gerai, — po ilgos pauzės ištarė jis. — Aš su jais pasikalbėsiu.
— Reikia ne šiaip pasikalbėti, — pataisė jį Eglė. — Reikia paaiškinti.