— Rasa, tu namie? Mes jau aplinkkelyje. Dar kokios keturiasdešimt minučių — ir būsime pas tave.
Rasa iš pradžių net nesuprato, kas ją labiau pervėrė: pats žodis „būsime“ ar tas ramus, savaime suprantamas tonas, kuriuo brolis jį ištarė. Ne „ar galime užsukti?“, ne „kaip laikaisi?“, ne „gal esi užsiėmusi?“. Tiesiog pranešimas iš kelio, lyg būtų kalbama apie degalus ar spūstį prie posto.
— Labas rytas, Tomai. Ir tau gero. Paklausti jau nebemadinga?
— Na va, prasideda, — atsiduso jis. — Ko tu iškart taip? Juk savi. Asta vaikams pažadėjo gryno oro, aš mėsos paėmiau, normaliai pasėdėsim. Tau pačiai bus smagiau.
— Vadinasi, jūs jau nusprendėte, kas man bus smagu?
— Rasa, nepradėk nuo pat ryto. Po skyrybų tu apskritai kaip kiaute užsidarei. Sėdi savo soduose kaip sargė. Mes tave į gyvenimą grąžinam.
Ji pažvelgė pro langą. Už jo buvo mažas jos sklypas „Paupininko“ sodų bendrijoje: dvi lysvės braškių, šiltnamis, senas stalas po obelimi, prie laiptų kvepianti mėta ir po laistymo dar šlapia žarna. Visa tai ji trejus metus lipdė po dalelę — taip, kaip žmogus iš naujo susirenka save po kruopščiai ir meistriškai įvykdytos išdavystės. Vyras išėjo ne šiaip pas kitą moterį. Jis išėjo pakiliai, su tokia narsuolio savikliova, lyg pats būtų buvęs aplinkybių auka. Butas buvo parduotas, pinigai padalyti, vaikai išsiskirstė savais keliais. Rasa nusipirko namelį netoli Ukmergės ir pamažu išmoko gyventi be svetimų šlepečių koridoriuje ir be svetimų sprendimų savo kasdienybėje.
Tik giminės kažkodėl vis dar manė, kad tai laikinas jos psichikos nukrypimas.
— Gerai, — tarė ji. — Atvažiuokit.
— Štai, protinga moteris. Iš tavęs — arbatinukas, iš mūsų — nuotaika.
— Nuotaikos jums ir taip niekas neapmokestina.
— Viskas, lauk.
Ji nutraukė skambutį ir padėjo telefoną ekranu žemyn, tarsi tas būtų kuo nors nusikaltęs. Virtuvėje tvyrojo krapų, drėgnos žemės ir vakarykštės uogienės, kurią ji pilstė į stiklainius, kvapas. Tyla dar laikėsi namuose kaip paskutiniai orumo likučiai po šeimos švenčių, bet Rasa jau žinojo: po keturiasdešimties minučių kiemas primins stoties aikštę.
Taip ir nutiko.
— Teta Rasaaa! — pirmas įlėkė Mantas, net neužvėręs vartelių. — Pas tave veikia vaifajus?
— Sveiki, vaikai, — ramiai pasakė Rasa. — Ir taip, aš irgi jūsų pasiilgau. Taip smarkiai, kad svajojau išgirsti būtent klausimą apie internetą.
— Mama, sakiau tau, pas tetą ryšys geresnis negu pas mus namie! — jau iš verandos suriko Mantas.
— Rasa, nebambėk, — Asta ropštėsi iš galinės sėdynės, prilaikydama ant galvos užkeltus akinius nuo saulės. — Mes tau persikų atvežėm. Su akcija, bet visai geri.
— Ačiū, žinoma. O vartelius paskui uždaryti akcija negaliojo?
— Viešpatie, kokia tu šiandien dygliuota, — Asta apsidairė po kiemą. — Oi, kokie bijūnai! Nusikirpsiu porą šakelių namo, gerai? Mano vaza tuščia.
— Negerai. Aš juos sau sodinau.
— Na, sau ir mums. Mes juk ne svetimi.
Tomas iš bagažinės ištraukė maišą su marinuota mėsa ir kitą — su alumi, pastatė abu ant prieangio ir tuoj pat išdidžiai atlošė pečius, lyg ką tik būtų reikšmingai prisidėjęs prie civilizacijos pažangos.
— Kur kepsninė? Aš viską sutvarkysiu.
Rasa pažvelgė į jį tuo ramiu žvilgsniu, už kurio pyktis jau pradeda kaisti.
— Kaip aną kartą? Kai tu „viską sutvarkei“, o aš ryte žarijas iš gėlyno grėbiau?
— Klausyk, nu buvo kartą.
— Du.
— Gerai, du. Nereikia protokolo rašyti.
— Kažkas turi. Kitaip jūs nuspręsite, kad taip ir buvo suplanuota.
Greta, jaunesnioji, jau tempėsi iš virtuvės lėkštę su trešnėmis.
— Teta Rasa, galiu pasiimti tavo planšetę? Ten geri žaidimai.
— Negali.
— Kodėl?
— Nes tai mano planšetė.
— Tai tau gaila?
Asta nusijuokė:
— Girdi, vaikas iškart į esmę pataikė.
Rasa be žodžių paėmė trešnes, užkėlė jas aukščiau, ant šaldytuvo, ir atsisuko į brolį:
— Tomai, šįkart jūs iki vakaro ar vėl „kaip išeis“?
— Na, žiūrėsim pagal situaciją, — pernelyg greitai atsakė jis. — Jei vaikai pavargs, liksim. Mieste tvanku, pati žinai.
— Ne, nežinau. Aš mieste negyvenu. Tu juk visiems aiškini, kad aš iš čia apskritai niekur neišlendu.
— Rasa, tu vėl? Mes atvažiavom pailsėti, o tu tardymą surengei.
— Aš nieko netardau. Tiesiog mėgstu suprasti, kas vyksta mano namuose.
— Tavo namuose vyksta šeima, — nukirto Tomas. — Ne patikrinimas.
Po pusvalandžio ta „šeima“ jau šeimininkavo taip, tarsi būtų sumokėjusi paskolą už kiekvieną vinį. Mantas trypčiojo po namus su lauko sportbačiais, Greta tempė pledą ant žolės, o Asta kraustė stiklainius iš šaldytuvo, lyg atliktų inventorizaciją.
— Rasa, o kas čia per sūris? Brangus?
— Lina iš Vilniaus atvežė.
— Tada atidarykim. Dar suges. Tokių dalykų negalima laikyti užrakintų.
— Asta, neliesk.
— Na tu ir elgiesi kaip muziejaus prižiūrėtoja. Pas tave vien „neliesk“, „neimk“, „neik“. Gyventum paprasčiau, garbės žodis.
— Aš ir gyvenu paprasčiau. Be jūsų vizitų — išvis nuostabiai.
Tomas apsimetė neišgirdęs. Jis jau triūsė prie kepsninės ir iš ten šaukė:
— Rasa, kur anglys? Ir uždegimo skystis. Ir normalus peilis, šitas bukas. Dar stambios druskos. Ir iešmų poros trūksta.
— Kaip matau, pas mane ne namai, o išdavimo punktas.
— O kam tada giminės? — linksmai atsiliepė jis. — Kad vieni kitiems padėtų.
— Labai patogi formuluotė, — pasakė Rasa. — Tik jūsų pagalba kažkodėl visada juda viena kryptimi.
Asta įsitaisė šezlonge taip, kaip sėdasi žmonės, kurių neslegia nei sąžinė, nei dienos darbai.
— Rasa, tu rimtai užsiciklinai. Tau vienai sunku, mes tai suprantam. Todėl ir atvažiuojam. Kad visai nesulaukėtum.
— Sulaukėtum? — Rasa padėjo ant stalo dubenį su agurkais. — Vadinasi, tavo manymu, žmogus arba leidžia giminėms lipti jam ant galvos, arba sulaukėja?
— Neiškraipyk. Aš ne apie tai. Po skyrybų tu viską priimi kaip puolimą. Anksčiau buvai švelnesnė.
— Anksčiau buvau patogesnė. Tai ne tas pats.
Prie stalo jie susėdo triukšmingai, ir pokalbiai akimirksniu pasipylė apie viską, kas paprastai užpildo svetimą kiemą, kai šeimininkės niekas neklausia, ar ji apskritai norėjo svečių.