Kliuvo ir kainoms parduotuvėse, ir kamščiams, ir kažkieno vaikams, kurie „velniai žino kam“ įstojo į psichologiją. Buvo aptarta ir Tomo kaimynė, kuri, pasak Astos, „vėl prisipūtė lūpas kaip karpis“. Rasa sėdėjo iš krašto ir tyliai stebėjo, kaip nyksta jos kepta duona, kaip Tomas, nė neatsiklausęs, atsuka stiklainį lečo, kurį ji buvo pasilikusi nuvežti dukrai, kaip Asta pila vaikams kompotą į tuos pačius plono stiklo puodelius, likusius dar nuo mamos.
— Tomai, su tais puodeliais atsargiau.
— O kas jiems nutiks? Ne krištolas gi.
— Būtent kad plonas stiklas. Suduš — tokio paties neberasiu.
— Rasa, tu čia apie puodelius kalbi ar apie savo gyvenimą? — prunkštelėjo Asta.
— O tu dabar juokauji ar tiesiog nemandagiai elgiesi?
— Kaip tau patogiau įsižeisti, taip ir suprask.
Tomas atsikimšo alų, gurkštelėjo ir, net nepažvelgdamas į seserį, lyg tarp kitko tarė:
— Klausyk, jau kad sėdim… Man iki algos trūksta keturių šimtų eurų. Tik savaitei. Gal pervestum? Po dešimties dienų grąžinsiu.
Rasa net trumpai nusijuokė, sausai, be linksmybės.
— Žinoma. O aš vis galvojau, kodėl tas jūsų „iš tavęs virdulys, iš mūsų gera nuotaika“ skambėjo kaip įžanga.
— Na ir kas čia tokio? Tu pinigų turi. Butą pardavei, namą nusipirkai, dar liko. Aš juk ne visam laikui prašau.
— Tau liežuvis nenudžiūsta kaskart skaičiuojant mano pinigus? Mano buto tu nepardavinėjai. Ir už mano skyrybas tu nemokėjai.
— Rasa, nepradėk. Aš juk į tave kaip į seserį kreipiuosi.
— Ne. Tu į mane kreipiesi kaip į bankomatą. Sesers bent paklausia, kaip ji laikosi.
Asta atsilošė kėdėje ir pro taurės kraštą pažvelgė į Rasą.
— Na štai, ir vėl viskas apie tave. Žmogus normaliai paprašė. Nenori — pasakyk „ne“. Kam tas vaidinimas?
— Gerai. Ne.
Prie stalo akimirkai aptilo. Net vaikai sekundei atplėšė akis nuo telefonų.
— Rimtai? — Tomas pastatė butelį ant stalo. — Dėl keturių šimtų eurų keli sceną?
— Ne dėl keturių šimtų. Dėl to, kad jums viskas jau seniai vyksta savaime. Sodas — tavo. Rūsys — tavo. Stiklainiai — tavo. Vynas — tavo. Matyt, ir aš jums kažkokiam bendram naudojimui priklausau.
— Niekas tavimi nesinaudoja, — staigiai atkirto Tomas. — Pati prisigalvojai.
— Tikrai? Tada primink, kas paėmė iš manęs suktuvą ir grąžino su nulaužtu mygtuku?
— Sugedo netyčia.
— Kas išsivežė dvi dėžes stiklainių „trumpam“ ir jų taip ir neparvežė?
— Ai, dėl tų stiklainių dabar…
— Kas iš šiltnamio išsinešė visą dėžę daigų „mamai į lysvę“, net neperspėjęs?
Asta sučiaupė lūpas.
— O, prasidėjo apskaita.
— Nes jūs suprantate tik apskaitą. Kol niekas nesurašyta ir nesuskaičiuota, jums atrodo, kad nieko ir nebuvo.
Tomas pakilo, įsipylė dar alaus ir prabilo jau kitu tonu — sausu, kietu, su vos juntama grėsme:
— Paklausyk dabar atidžiai. Mes pas tave ne išmaldos važiuojam. Mes tavęs nepaliekam vienos. Kol tavo buvęs kuriasi naują gyvenimą, mes esam šalia. O už tai gaunam štai ką.
Rasa pažvelgė į brolį ir pirmą kartą tą dieną pajuto ne nuoskaudą, o pavargusį aiškumą. Štai jis, senas šeimos ginklas: įsibrovimą pavadinti rūpesčiu. Pakišti šiurkščią ranką ir apsimesti, kad tai atrama.
— Tu ne šalia, Tomai. Tu viršuje. Tai skirtingi dalykai.
— Ai, gana. Asta, įpilk vyno. Kur ji ten laiko geresnius butelius?
Rasa krūptelėjo.
— Į rūsį nelįskit.
— Baik jau. Mačiau ten raudoną, su mėlyna etikete. Atidarysim kaip žmonės.
— Pasakiau — nereikia.
— Ko tu viską saugai kažkokiai ypatingai progai? — Tomas jau ėjo durų link. — Gyvenimas dabar vyksta. Dabar ir gerk.
— Tai Linos dovana. Aš jo neatidarau ne todėl, kad gaila. Tiesiog noriu pati nuspręsti, kada.
— Rasa, kartais kalbi taip, lyg visas pasaulis tik ir svajotų ką nors iš tavęs atimti.
Ji atsakė tyliai:
— Nes kai kurie būtent tuo ir užsiima.
Vakare namai buvo prisigėrę karščio, keptos mėsos kvapo, vaikų riksmų ir įtampos. Asta vis dėlto nupjovė tris bijūnus, įmerkė juos į stiklainį nuo agurkų ir pareiškė, kad „gėlės turi dirbti“. Mantas išliejo limonadą ant sofos. Greta numetė vieną iš mamos puodelių. Jis skilo beveik be garso — taip pat tyliai, kaip kartais trūksta kantrybė.
— Nieko baisaus, — skubiai pasakė Asta. — Čia tik daiktas.
— Jums — taip, — atsakė Rasa. — Jums pas mane apskritai viskas yra „tik“.
— Viešpatie, iš kur pas tave tiek nuodų? — užsiliepsnojo Asta. — Pati mus priimi, o paskui sėdi suraukta.
— Aš jūsų nekviečiu. Jūs tiesiog pastatote mane prieš faktą.
— Mes šeima! Normalūs žmonės džiaugiasi, kai artimieji atvažiuoja.
— Normalūs žmonės pirmiausia paklausia.
Nakvoti jie, žinoma, vis tiek pasiliko. „Vaikai pavargo“, „jau per vėlu važiuoti atgal“, „ir ko čia dabar tampytis“. Rasa padavė patalynę, išskleidė sofą, iš verandos atnešė pagalves. Tomas jau knarkė kambaryje, o Asta prausėsi jos brangiu veido geliu, kuris, kaip pati paaiškino, „tiesiog pasitaikė po ranka“. Rasa nuėjo į virtuvę ir stovėdama gėrė arbatą, tarsi prastoje komunalinio buto virtuvėje, tik tas butas buvo jos nuosavas namas.
Per ploną sieną sklido balsai.
— Sakau tau, paspausim, — šnabždėjo Tomas, bet taip, kad buvo girdimas kiekvienas žodis. — Paurzgės ir nurims. Jai vienai vis tiek sunku.
— Man nepatinka jos nuotaika, — atsakė Asta. — Praėjusį kartą buvo paprasčiau. O dabar į kiekvieną stiklainį įsikibusi kaip į auksą.
— Čia iš nuobodulio. Be daržo ji daugiau nieko neturi. Aš Andriui jau pasakiau, kad rugpjūtį galima čia savaitgaliui su kompanija atvažiuoti.
— Tu išprotėjai? Net nepaklausęs?
— Neatsisakys. Kur ji dėsis? Pasimaivys ir įleis. Jai tik svarbu parodyti, kokia reikšminga.
— Tik žiūrėk, vėl neprasitark apie pinigus. Iš pradžių reikia švelniai. Ir dar… jeigu ji leistų Gretai laikinai deklaruoti gyvenamąją vietą čia, su mokykla mums būtų daug lengviau.
Rasa taip staigiai pastatė puodelį ant stalo, kad arbata šliūkštelėjo per kraštą. Vadinasi, štai kur vedė visos tos įkyrios kalbos apie „savus“. Ne vien šašlykai. Ne vien grynas oras vaikams. Jiems reikėjo jos namų — kaip ištekliaus, kaip adreso, kaip nemokamo ploto, kaip patogaus fono jų pačių gyvenimui.
Iki trečios nakties Rasa liko visiškai budri.