Ji negalėjo užmigti: gulėjo įsmeigusi akis į lubas ir beveik fiziškai jautė, kaip joje po truputį stingsta paskutinis įprotis teisinti giminaičius.
Ryte Rasą pažadino duslus plastikinių dėžučių tarškėjimas.
Prie tvoros, tarp lysvių, sukiojosi Asta ir Tomas. Asta, pritūpusi ant kulnų, mikliai skynė dideles braškes ir dėjo jas į dvi maisto dėžutes. Tomas laikė trečią indelį ir vadovavo vaikams:
— Mažų neimkit, rinkit tik raudonas. Šitas vešimės namo, o minkštas galit suvalgyti dabar.
Rasa išėjo tiesiai į kiemą basomis, net nepastebėjusi šlapios žolės po kojomis.
— Ką jūs čia darot?
Asta nė nesujudėjo, lyg klausimas būtų buvęs visiškai įprastas.
— Renkam. Kol saulė dar nepradėjo kepinti.
— Kad renkat, matau. Aš klausiu kitaip: kas jums leido?
Tomas išsitiesė ir primerkė akis, žiūrėdamas į ją taip, tarsi ji būtų sugadinusi iškylą savo netikėtai pabudusia sąžine.
— Rasa, tik nepradėk iš pat ryto.
— Iš pat ryto? Jūs jau spėjot apšvarinti mano lysves ir vis dar manot, kad rytas ramus?
— Ne apšvarinti, o surinkti, — burbtelėjo jis. — Uogos prinokusios. Suges.
— Nesuges. Aš pati jas nusiskinu. Sau. Dukrai. Kartais — uogienei.
Asta atsiduso taip, lyg kalbėtų su užsispyrusiu vaiku.
— Rasa, rimtai, čia jau negražu. Suaugusiems žmonėms kelti sceną dėl kelių braškių.
— Dėl braškių? — Rasa žengė arčiau. — Ne, Asta. Ne dėl braškių. Dėl to, kad jūs čia seniai elgiatės taip, tarsi manęs apskritai nebūtų. Tarsi būčiau priedas prie sklypo. Tarsi namai neturėtų šeimininkės, tik kažkokią aptarnaujančią moterį.
— Vėl tos tavo iškalbingos frazės, — susiraukė Tomas. — Pasakyk paprastai: gaila uogų sūnėnams.
— Uogų man negaila. Man šlykštu nuo jūsų požiūrio.
— Kokio dar požiūrio? — Asta pakėlė balsą. — Mes atvažiuojam, bendraujam, vaikai pabūna gryname ore. O gal tu nori, kad mes mieste sėdėtume kaip dėžėse ir niekur nekištume nosies?
— Aš noriu, kad jūs elgtumėtės kaip žmonės, o ne kaip įsiveržėliai.
— Įsiveržėliai? — Tomas žengė jos pusėn. — Tu jau visai ribas pametei. Mes tau ne svetimi.
— Būtent tuo žodžiu jūs nuolat ir dangstotės. „Ne svetimi.“ Labai patogu. Galima atvažiuoti neklausus. Galima lįsti į rūsį ir ėsti, ką randi. Galima imti pinigus. Galima laužyti daiktus. Galima tvarkytis mano namuose kaip savuose. O aš turiu tylėti, nes jūs juk „ne svetimi“.
— Ką mes tokio iš tavęs paėmėm? — įsiplieskė Tomas. — Stiklainius? Iešmus? Uogas? Juokinga klausytis.
— Ir mano laiką. Mano jėgas. Mano tylą. Mano teisę nesitikėti, kad šeštadienį į kiemą nusileis visas jūsų desantas.
Asta atsistojo, vis dar laikydama dėžutę rankose.
— Dabar klausyk labai atidžiai. Tu tiesiog pikta. Vyras tave paliko, vaikai išsivažinėjo, likai viena, tau skauda — suprantama. Bet nereikia ant mūsų pilti visko, kas tavyje per tiek laiko surūgo.
Tie žodžiai smogė tiksliai ir niekšiškai. Rasa pajuto, kaip kažkas viduje staiga nustojo virpėti. Būna akimirkų, kai tave pataiko taip skaudžiai, kad baimė dėl skandalo išgaruoja. Nes aiškiai supranti: blogiau jau nebebus.
— Padėk dėžutes ant žemės, — labai ramiai ištarė ji.
— Ką?
— Padėk. Ant žemės. Dabar.
Tomas pašaipiai prunkštelėjo:
— O jei ne?
— Tada jūs abu tuoj pat susikraunat daiktus ir išvažiuojat. Be pusryčių, be „pasikalbėkim“, be jūsų šeimyninių pamokslų apie dėkingumą.
— Tu mus varai lauk? — nepatikėjo jis.
— Ne. Aš uždarau šitą cirką. Tai ne tas pats.
— Rasa, tu dar pasigailėsi, — Asta primerkė akis. — Su gimine taip nesielgiama.
— Giminė nepaverčia sesers nemokama poilsiaviete. Giminė už sienos neaptarinėja, kaip žmogų „priremti“ dėl deklaracijos ir kaip į jo namus įleisti dar vieną svetimą kompaniją. Manėt, aš nieko negirdėjau?
Tomo veide šmėkštelėjo ta sugauto žmogaus išraiška — ne gėda, o pyktis, kad jam sutrukdė ramiai tęsti pradėtą reikalą.
— Tu klausaisi svetimų pokalbių?
— Aš gyvenau savo namuose. O jūs šnabždėjotės taip, lyg aš jau būčiau baldas.
— Tu viską ne taip supratai, — skubiai įsiterpė Asta.
— Ne. Pirmą kartą supratau būtent taip, kaip reikėjo. Todėl dabar darot du dalykus: grąžinat uogas į vietą ir kraunat lagaminus į mašiną.
— Eik tu velniop, — tyliai tarstelėjo Tomas.
— Va, jau geriau. Bent jau sąžininga.
— Tu rimtai dėl tokios smulkmenos griausi santykius? — jis pakėlė balsą. — Paskui verksi, kad likai viena.
— Aš jau viena. Ir, kaip paaiškėjo, taip daug ramiau negu su jumis.
— Vaikai, į mašiną! — išblyškusi suriko Asta. — Nieko nelieskit.
— Ir raktą nuo vartelių palik ant prieškambario stalo, — pridūrė Rasa. — Atsarginį. Tą, kurį Tomas „dėl viso pikto“ pasidarė man nežinant.
Tomas krūptelėjo.
— Nieko aš nedariau.
— Bent dabar nemeluok. Tą dublikatą tavo raktų ryšulyje mačiau dar prieš mėnesį.
— Na, pasidariau. Ir kas? Kad būtų patogiau. Dar ačiū turėtum pasakyti.
— Už įsilaužimą, pavadintą rūpesčiu? Apsieisiu.
Jie rinkosi triukšmingai, piktai, tyčia garsiai čežindami maišus ir trankydami duris. Mantas bandė kažko paklausti, bet Asta jį taip nukirsdavo, lyg jis būtų kaltas dėl visos šio skandalo konstrukcijos. Greta verkė iš nuoskaudos, nes jai neleido pabaigti torto. Tomas specialiai paliko ant stalo tuščius butelius ir riebaluotas servetėles — paskutinį smulkų vyrišką kerštą, likusį žmogui, kuriam baigėsi dideli žodžiai.
Prie vartelių jis dar atsigręžė:
— Įsidėmėk, Rasa. Taip žmonės negyvena. Visus atstumsi — paskui su lysvėm kalbėsiesi.
— Geriau su lysvėmis negu su jumis. Jos bent nieko nereikalauja.
— Dar pati šliaužte atšliauš taikytis.
— Nesvaik.
Automobilis pajudėjo, prie vartų pakeldamas dulkių debesėlį. Tyla užgriuvo taip staiga, kad Rasai net ausyse suspengė. Ji stovėjo ant takelio ir žiūrėjo į sumintą žolę, prie sandėliuko apverstą vaikišką paspirtuką, į pusiau nurinktas braškes. Ją purtė ne nuo ašarų — veikiau nuo atoslūgio po smūgio. Kaip po staigaus avarinio stabdymo.
Ji grįžo į namus, iš spintelės išsitraukė šiukšlių maišą ir be žodžių ėmė rinkti visus to „šeimyniško jaukumo“ pėdsakus: plastikines šakutes, lipnius puodelius ir smulkias šiukšles, kurių po savęs jie net nepasivargino pakelti.